Full text of "Atsiminimai"

See other formats

Kun. Dr. S. GRUODIS, S.J. 


ATSIMINIMAI 


BALNINKAI, 1980 


Išieido Jadvyga ir Petras Gruodžiai 


Spaudė M. Morkūno spaustuvė 
500 egz. 

Chicago, Illinois 

1992 m. 


LEIDĖJO ŽODIS 


Visas a.a. prof. dr. kun. Stanislovo Gruodžio, S.J. 
gyvenimas buvo paaukotas Dievo garbei, artimo bei 
Tėvynės meilei, jaunimo auklėjimui, ypač pašaukimo į | 
kunigystę puoselėjimui ir ugdymui naujų kunigų, kurių r 
labai trūko ir trūksta Nepriklausomoje Lietuvoje. Gaila, 
kad jo gyvenimo sąlygos, ypač 40 metų tremtis ir 
sunkios ligos bei bolševikų persekiojimai, labai para- 
lyžuodavo jo kūrybinį darbą. 

Per antrą bolševikmetį, 1949 metais kovo-balandžio 
mėn., jau būdamas pašalintas iš visų einamųjų pareigų ir 
ištremtas iš Kauno, a.a. kun. Stanislovas Gruodis labai 
sunkiai susirgo širdies infarktu. Vyskupijos valdytojas 
kanauninkas J. Stankevičius, tėvas Jurgis Smilgevičius, 
S.J. ir pats ligonis prašė medicinos seselės Elenos 
Šimokaitės, kuri tuo laiku dirbo Kauno miesto pirmoje 
poliklinikoje medicinos seserimi, rūpintis a.a. kun. 
Stanislovo Gruodžio globa ir sveikata. Seselė sutiko ir 
per visą jo tremties laikotarpį, iki paskutinio jo 
gyvenimo atodūsio, rūpinosi juomi, užmiršdama save ir 
ne kartą save statydama į pavojų. Už tai kun. 
Stanislovas Gruodis buvo labai dėkingas seselei ir savo 
maldose prašė Dievo atlyginti jai malonėmis. Per visą 
savo tremties gyvenimą jis turėjo labai gerą atmintį, 
sveiką protavimą, gerą klausą ir regėjimą. Niekad 
nesiskundė skausmais, nors nuo ilgo gulėjimo lovoje 
turėjo jau nuogulas. 

Gyvendamas Balninkuose, 1985 metais kovo mėn. 
gavo leidimą grįžti į Kauną. Tuo metu jis labai sunkiai 
sirgo ir tik po 7 mėn. galėjo pasinaudoti tuo leidimu. Šia 


proga nuoširdžiai dėkojame Jo Ekselencijai vyskupui 
Liudvikui Paviloniui, kun. Jonui Danylai, S.J. ir kitiems 
kunigams, kurių paslaugomis a.a. kun. Stanislovas 
Gruodis buvo perkeltas iš Balnininkų į Kauną ir 
apgyvendintas Šv. Antano parapijoje kaip altarista. Čia 
gyvendamas, jis kiek atsigavo, bet dar buvo silpnas. 

1990 metais jis vėl labai sunkiai susirgo ir iš tos 
ligos nepagijo. Tų metų lapkričio mėn. pirmoji diena 
buvo jo paskutinė gyvenimo diena. 

Prieš mirtį jis prašė seselės uždėti ant kaklo 
medalikėlį, gautą iš motinos, pranešė, kada uždegti 
žvakę ir palaiminti jį jo vienuoliško įžado kryžiumi. 
Mirdamas pasakė: ,„Mylėkite Kristų ir Švenčiausiąją 
Mergelę Mariją“. Tai yra jo-testamentiniai žodžiai. 17 
val. ir 50 min. kun. S. Gruodis apleido šį pasaulį. 
Viešpatie, suteik jam Amžiną Ramybę! 

Buvo pašarvotas Šv. Antano bažnyčioje. Laidojimo 
pamaldose ir apeigose dalyvavo labai daug žmonių, 
Lietuvos vyskupai ir apie 70 kunigų, kurių tarpe daug jo 
buvusių mokinių-kunigų. Celebratines šv. Mišias laikė 
Jo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius, 
asistuojamas vyskupų. Savo pamoksle kardinolas 
pasakė: „Tėvas Gruodis buvo ir yra mūsų tautos 
švyturys, kuris kiekvieną švietė savo kilnia širdimi, 
gerumu, išmintimi, savo taktu, savo šventu gyvenimu ir 
tikra krikščioniška meile kiekvienam žmogui“. 

Buvo palaidotas lapkričio mėn. 5 d. Petrašiūnų 
kapinėse, lietuvių jėzuitų sekcijoje. 

Nuoširdžiai dėkojame medicinos seselei Elenai 
Šimokaitei už visokeriopą rūpestį, Danutei Bindokienei 
už kalbos patikrinimą ir dr. Mykolui Morkūnui už 
knygos „Atsiminimai“ išspausdinimą. 


Brolis Petras ir Jadvyga Gruodžiai 


Prof. dr. kun. Stanislovas Gruodis, S. J. 
1896-II-12 — 1990-XI-1 


PRATARMĖ 

Kartą jaunieji mano bičiuliai kreipėsi į mane, 
prašydami parašyti atsiminimus iš mano gyvenimo. 
Bandžiau teisintis, kad metai ne tie ir daug kas jau yra 
iškritę iš atminties. Bet bičiuliai nesiliovė kartoję savo 
prašymo. Girdi, pakaksią ir tiek, kiek dar yra likę 
atmintyje iš tokio netrumpo gyvenimėlio. Šio prašymo 
paskatintas, paėmiau plunksną į rankas. Rezultatas: 
kukli apybraiža — „Atsiminimai“. Skaitykite, mieli 
Bičiuliai! Tepadeda jie geriau pažinti ne tiek mano 
asmeninį gyvenimą, kiek permainingą mūsų Bažnyčios 
ir tautos gyvenimą iš to laikotarpio, kuriame man teko 
aktyviai dalyvauti. 


Autorius 


GRUODŽIŲ ŠEIMA 


Pirmoje eilėje iš kairės: motina Kazimira, kunigas 
Stanislovas, tėvas Pranas 

Antroje eilėje iš kairės: Ona, Elena, Petras, Bronė, 
Marytė, Pranciškus. Dar gyvena: Elena (sesuo Benigna) 
ir Petras 


KŪDIKYSTĖ IR VAIKYSTĖ 
(1896—1907) 


Gimiau 1896 m. vasario 12 dieną Bagužiškių 
kaime, Pabaisko parapijoje. Metrikuose pažymėta 13 
gimimo diena, bet mano tėvelių liudijimu, tai mano 
krikšto tėvelių klaida. 

Mano tėvelis — Pranas Gruodis — buvo vienas 
šviesesnių. minėto kaimo gyventojų. Mamytė — 
Kazimiera Gilytė — buvo kilusi iš Mielionių kaimo, 
Pašilės parapijos. Abu tėveliai buvo giliai religingi, 
todėl savo vaikus stengėsi auklėti irgi religinėje 
dvasioje. Šeimoje aš buvau pirmgimis. Turėjau keturis 
brolius: Praną, Joną, Petrą, Juozą, ir keturias seseris — 
Marytę, Onutę, Elytę ir Bronę. Broliai Jonas ir Juozas 
mirė kūdikystėje. Sesuo Onutė mirė jaunystėje. Visi kiti, 
ačiū Dievui, dar esame gyvi. 

Pirmai šv. Komunijai mane paruošė pati mamytė, 
o pabaigė ruošti tuometinis Pabaisko klebonas Dirgėla. 
Deja, ši šventė mano sieloje nepaliko gilesnio įspūdžio. 
Galimas daiktas, kad prie to prisidėjo seno klebono 
nesugebėjimas surasti jautresnį žodį jaunai vaiko sielai. 
O gal ir slogi to meto atmosfera, kurioje teko gyventi. 
Jokio laikraščio, jokios organizacijos. Vienintelė jauni- 
mui pramoga — lėkštos „,vakaruškos“. Negalėjo 
pagyvinti jaunimo dvasinio gyvenimo ir bažnyčia, 


11 


kurioje mano laikais beveik visos pamaldos buvo 
atliekamos lenkiškai, nors parapijos kaimai daugiausia 
buvo lietuviški. Ypač nepavydėtina buvo mažų pieme- 
nėlių padėtis, su kuriais ir man teko ganyti tėvelių 
galvijus. Gerai, jeigu kuriais metais kaimas sugebėdavo 
pasamdyti kerdžių. Jis sulaikydavo piemenų palaidūnų 
išdykavimus. Bet jeigu tokio kerdžiaus nebūdavo ir 
jeigu piemenėlių tarpe atsirasdavo patvirkęs paauglys, 
tada keiksmams, blevyzgoms ir kitiems bjauriems 
dalykams nebuvo galo. Šiomis šlykštynėmis buvo 
nuodijamos mažų berniukų ir mergaičių sielos jau nuo 
pat mažens. Padėtis kiek pagerėjo, kai po metų kitų 
bažnyčioje buvo įvestos lietuviškos pamaldos ir vienas 
po kito paskirti lietuviai vikarai, kurie pradėjo rūpintis 
jaunimo, o sykiu ir vaikų, pastoracija. Bet tuomet 
manęs jau nebebuvo gimtajame kaime. - 

Vaikystėje gilesnį įspūdį man paliko 1905 m. 
neramumai. Žinoma, aš tuomet buvau dar vaikas, todėl 
aktyviai dar niekur nedalyvavau. Bet labai smalsiai 
klausydavau suaugusių žmonių kalbų apie vienur kitur 
suorganizuotus mitingus, apie proklamacijų platinimą, 
apie monopolių daužymą, apie raginimą vyti iš Lietuvos 
rusų valdininkus ir apie tariamus ženklus ant dangaus 
"prieš rusų-japonų karą. | 

"“  Bėgo metai. Nors tėveliai man nieko nesakė, 
jaučiau, kad jie labai norėtų mane matyti kunigu. Tam 
tikslui tėveliai pradėjo galvoti leisti mane į mokslus. 
Artimiausia pradžios mokykla buvo Pabaisko mieste- 
lyje. Į ją buvau priimtas, rodos, 1905 m. Nors 
mokytojas buvo lietuvis žemaitis, bet viskas čia buvo 
dėstoma rusiškai. Šios kalbos aš nemokėjau, todėl 
pradžia buvo labai sunki. Šiek tiek geriau sekėsi 
skaičiuoti. Reikia pasakyti, kad šios mokyklos aš 
nebaigiau. Tėveliai panorėjo, kad stočiau į Ukmergės 
miesto keturklasę mokyklą. 


12 


UKMERGĖ 
(1907—1911) 


Stojant reikėjo laikyti egzaminus. Sunkiausias 
dalykas man buvo rusų kalba. Mokytojas, norėdamas 
sužinoti, kiek aš šios kalbos moku, padiktavo parašyti 
tokį sakinį: „V derevne Volki cerkov sjeli“. Jei aš 
būčiau parašęs žodį Volki didžiąja raide, tai sakinys 
turėtų tikrąją prasmę: „Sodžiuje, kuris vadinasi Volki, 
cerkvė yra padaryta iš eglės“. Parašius gi mažąja raide, 
gaunasi nesąmonė: ,„Sodžiuje vilkai suėdė cerkvę“. Aš 
nesvyruodamas parašiau mažąja raide ir tuo pademon- 
stravau rusų kalbos nemokėjimą. Laimei kiti dalykai 
geriau sekėsi, todėl vargais negalais visgi buvau 
priimtas į pirmąją klasę. 

Šioje mokykloje mokiausi ketverius metus: nuo 
1907 iki 1911 m. Mokinių sąstatas joje buvo labai 
margas. Daugiausia mokėsi miesto gyventojų vaikai. O 
kadangi anuomet Ukmergės gyventojų daugumą sudarė 
žydai, todėl ir mokinių tarpe dominavo žydukai ir 
žydaitės. 

Mano laikais katalikų jau nebevertė eiti į cerkvę 
pamaldoms, bet užtat buvo jaučiama stipri rusifikacijos 
tendencija. Viskas buvo dėstoma rusiškai. Kur reikia ir 
kur nereikia buvo į padanges „keliami rusų tautos 
nuopelnai ir tariamieji rusų kariuomenės žygdarbiai, 
užkariaujant kitas tautas. Lietuvos vardas stengtasi iš 
viso neminėti: ji buvo virtusi tik Rusijos valstybės 
vakarų kraštu. 

Taip pat buvo stipriai jaučiama antra tendencija: 
ištikimybės rusų carui skiepijimas. Mokyklos vedėjas 
(Trusov) buvo prastas mokytojas: užuot. dėstęs savo 
pamokas, jis paprasčiausiai jas skaitydavo — ir tai labai 
nuobodžiai — iš vadovėlio. Bet užtai jis buvo 
aukščiausio laipsnio monarchistas. Jei įmanytų, tai 
carui visus padus išbučiuotų! Jis visur stengėsi pabrėžti 


13 


caro autoritetą ir reikalavo, kad mokiniai carą laikytų 
didžiausia šventinybe. 

Mokiniai jautė šį vedėjo uolumą. Kai kada padykę 
miesčioniukai sugalvodavo „,pagrajyti jam ant nervų“. 
Repeticijų metu, kai buvo mokomasi giedoti rusų 
valstybinį himną „„Boža caria chrani“, jie taip supainio- 
davo žodžius, kad skambėdavo „Bože caria choroni“ — 
„Dieve, laidok carą!“ Vedėjas — jis gi ir choro vedėjas 
— apstulbdavo. Atsipeikėjęs griebdavo išdykėlį už 
pakarpos ir triukšmingai grūsdavo pro duris, rėkdamas: 
„Ach ti pakostj! Ja tebe pokažu, choroni!“ 

Šioje mokykloje aš išbuvau ketverius metus. Nors 
baigiau su pagyrimu, bet žinių iš jos išsinešiau mažai, 
nes mokslas buvo gana žemo lygio. Laimėjau tik tiek, 
kad pramokau rusų kalbos, kurios anksčiau nemokė- 
jau. 3 
Jaunuoliai, baigę šią mokyklą, dažniausiai stodavo 
į įvairias specialias mokyklas. Kiti, pasimokę kokį 
pusmetį lotynų kalbos ir išlaikę egzaminus į vaistininko 
padėjėjus, stodavo į kunigų seminariją. Šiuo keliu kaip 
tik pasuko mano klasės draugai Feliksas Kapočius ir 
Stasys Žulys. Aš nepasukau šia kryptimi, nes mane 
paviliojo, tuo metu įsisteigusi, Ukmergės miesto 
gimnazija. Kadangi mokslas man gerai sekėsi, tėveliai 
per daug nesipriešino šiam mano sumanymui. Tik juos 
kiek baidė per didelis mokestis už mokslą. Jei miesto 
mokykloje reikėjo mokėti metams dešimt caro rublių, 
tai gimnazijoje — 150 rublių! Anais laikais tai buvo 
gana dideli pinigai. Pakanka prisiminti, kad už gerą 
karvę anuomet mokėdavo tik 50-60 rublių, o už gerą 
arklį — 100 rublių. Tėvelius anuomet dar vargino 
įvairios skolos, kurios atsirado, perkant mamytės ūkį 
Mielionyse, į kurį tėveliai ir persikraustė gyventi. Tik 
pasitarę ir pasvyravę, jie visgi sutiko mane leisti 
mokytis į Ukmergės gimnaziją. 


14 


UKMERGĖS GIMNAZIJA 
(1911—1915) 


Miesto mokykloje lotynų kalbos nebuvo, todėl 
teko jos privačiai pasimokyti per vasaros atostogas. Dėl 
tos priežasties aš įstojau tik į ketvirtą gimnazijos klasę. 
Čia sąlygos mokytis buvo žymiai palankesnės. Tiesa, 
gimnazijos direktorius, surusėjęs prancūzas (Šopo), vis 
dar dėjosi šimtaprocentiniu rusu ir monarchistu. Bet 
mokytojų tarpe buvo nemažai kitataučių: vokiečių, 
prancūzų, ukrainiečių, o vėliau ir lietuvių (mokytojas 
Čerkeliūnas). Jie visi buvo neblogi savo dalyko žinovai, 
todėl iš šios mokyklos aš išsinešiau nepalyginti daugiau 
žinių, negu iš miesto mokyklos. Gimnazijoje buvo 
mažiau jaučiama rusifikacijos ir monarchijos tendenci- 
ja. Joje — šalia dvarininkų — mokėsi valdininkų, 
turtingų miestelėnų ir nemažas būrys lietuvių, pavyz- 
džiui, būsimasis inžinierius Tuskenis, karininkas Linar- 
tas, kun. Strazdas, teisininkas Maželis ir kiti. Tautiniam 
atgimimui stiprėjant, lietuviai ūkininkai sukruto leisti į | 
mokslus ne tik savo sūnus, bet ir dukteris. Juoba, kad 
tuo pačiu laiku Ukmergėje įsteigta ir mergaičių gimna- 
zija. 

Apie 1911 m. pasirodė katalikiškos moksleivijos 
laikraštis „Ateitis“. Prasidėjo mokinių tarpe diferencia- 
cija į ateitininkus ir aušrininkus. Mano širdį patraukė 
ateitininkai. Kaip tik apie tą laiką prasidėjo mano 
brendimo metas. Viduje budo maištingos jėgos. Kaip 
tikintis jaunuolis, atsparumo bandžiau ieškoti religinėje 
praktikoje. Pradėjau dažniau melstis, dažniau eiti 
išpažinties ir prie Dievo stalo. Ėmiau daugiau domėtis 
religiniais klausimais, rūpestingiau ruošdavau tikybos 
pamokas, atidžiau klausiau pamokslų. Mano religinis 
gyvenimas pasidarė sąmoningesnis. Tai padėjo nugalėti 
jaunatvės sunkumus. Mano vaizduotėje vis dažniau ir 


15 


dažniau iškildavo kilnus kunigo paveikslas ir sykiu 
noras rinktis šį pašaukimą. Atrodo, buvau rimtai 
nusistatęs, baigęs gimnaziją, pasekti savo draugų — F. 
Kapočiaus ir St. Žulio pėdomis. 

Bet maždaug tuo pačiu metu man ne kartą tekdavo 
sutikti kunigų, kurie, matydami didelį ano meto 
katalikų inteligentų trūkumą, sugestijonavo man mintį 
rinktis ne kunigo, bet pasauliečio inteligento pašauki- 
mą. Girdi, būdamas religingu ir pavyzdingu gydytoju ar 
kitu specialistu, galėsi, jei ne daugiau, tai bent tiek pat 
gera padaryti, kaip ir kunigas. 

Kol buvau savo krašte, šitokie patarimai nedarė 
gilesnio įspūdžio ir negalėjo mane palenkti keisti 
pirmykščio nusistatymo. Kitas dalykas, kai aš atsidū- 
riau tremtyje. Tai netrukus ir įvyko. 1915 metais frontas 
priartėjo prie pat Ukmergės. Gimnazija buvo evakuota į 
Rusijos gilumą. Ir aš, norėdamas baigti gimnaziją, 
turėjau vykti į Rusiją. Mamytės pavėžintas iki Širvintos 
miestelio, iškeliavau sykiu su besitraukiančiais kazokais 
į Vilnių. Tačiau iš Vilniaus civiliniai traukiniai jau 
nebeėjo. Vargais negalais dar suspėjau pakliūti į 
paskutinį civilinį traukinį. Jis ir nuvežė mane į 
Voronežą. 


VORONEŽAS 
(1915—1916) 

Voronežas tremtyje buvo pasidaręs lietuviškos 
kultūros židiniu. Čia apsigyveno daug karo tremtimių iš 
Lietuvos. Įsisteigė - berniukų. gimnazija, pavadinta 
Martyno Yčo, Dūmos atstovo vardu. Į Voronežą 
persikėlė iš Kauno mokytojų seminarija; pradėjo veikti 
ir mergaičių gimnazija. Į Voronežą atvyko eilė žinomų 
pedagogų, pavyzdžiui, Zigmas Žemaitis, Jonas Jablons- 


16 


kis (Rygiškių Jonas), Pranas Mašiotas, I. Vokietaitis, 
inžinierius Šakenis, mokytojas Kairiūkštis, Juozas 
Vokietaitis ir kiti. Inžinieriui Šakeniui pasisekė tapti ir 
gimnazijos inspektorium. Kapelionu berniukų gimnazi- 
joje buvo kun. Astrauskas, mergaičių — kun. Penkaus- 
kas. Buvo gana jauki ir parapijinė bažnyčia. Šiaip 
pamaldos joje buvo atliekamos lenkiškai, bet, Voroneže 
susispietus gana dideliam skaičiui lietuvių, buvo įvestos 
ir lietuviškos pamaldos. Visus ekonominius reikalus 
tvarkė Pabėgėlių reikalams komiteto įgaliotinis prelatas 
K. Olšauskas. 

Kai aš atvykau, svarbesni reikalai jau buvo 
sutvarkyti: surasti ir paruošti bendrabučiai, surastos 
patalpos mokykloms. Berniukai buvo sutalpinti di- 
džiuosiuose bendrabučiuose Nikitinskos ir Gruzovos 
gatvėse; mergaitės — Bolšaja Moskovskaja gatvėje. 
Kadangi aš į Voronežą atvykau vėliau už kitus, tai man 
bendrabučiuose jau nebeatsirado vietos. Turėjau apsi- 
gyventi privačiai, buvusiose vokiško alaus bravoro 
patalpose Nejolovskos gatvėje. Tam tikslui gaudavau iš 
įgaliotinio įstaigos 18 rublių mėnesiui. 

Vienas netikėtas įvykis vos nepakreipė mano 
gyvenimo visai kita linkme. 1915 m. vasarą mano 
amžiaus jaunuoliai buvo pašaukti į karo tarnybą. Tiesa, 
moksleiviai buvo atleidžiami gimnazijai baigti, bet, 
frontui priartėjus prie Ukmergės, atitinkama kariška 
įstaiga, kuri išduodavo atleidimus, buvo evakuota į 
Rusijos gilumą, todėl aš atleidimo liudijimo nespėjau 
gauti. Kai nuvykau į Voronežą, mane tuojau mobiliza- 
vo ir pasiuntė į Čugujevą, netoli Charkovo. Čia buvo 
milžiniška stovykla, kur buvo ruošiami kariai frontui. 
Iš čia beveik kasdien po vieną kuopą vykdavo į karo 
veiksmų zoną. Laimei, kad gimnazijos vadovybė darė 
viską, kad mane paleistų gimnazijai baigti. Pro trijų 
savaičių iš tikrųjų mane paleido. . : 


17 


Atmosfera, kurioje man teko gyventi Voroneže, 
buvo visai kitokia, negu Ukmergėje. Jei Ukmergės 
gyventojų sąstatas buvo labai margas ir viešpatavo 
rusiškai lenkiška dvasia, tai Voroneže atmosfera buvo 
grynai lietuviška. Mokiniai uoliai skaitė lietuviškas 
knygas bei laikraščius (jie ir patys leisdavo „slaptus 
lietuviškus laikraštukus); ruošė susirinkimus su paskai- 
tomis; mokyklinius vakarus su lietuviškomis daino- 
mis, žaidimais. Gimnazijoje fakultatyviai įvestos 
lietuvių kalbos pamokos, kurias dėstė garsusis Rygiškių 
Jonas. Mokiniai gyvai domėjosi ne tik religiniais bei 
filosofiniais, bet taip pat socialiniais ir net politiniais 
klausimais. Ši tendencija ypač išryškėjo, kai kiek vėliau 
kapelionauti į Voronežą atvyko, tik ką baigęs Petrapilio 
dvasinę akademiją, kun. Mykolas Krupavičius. Tada 
Voroneže ir susiformavo kairysis krikščionių demokra- 
tų sparnas. Uoliais kun. M. Krupavičiaus talkininkais 
buvo būsimieji veikėjai — P. Karvelis, Pr. Raulinaitis ir 
kiti. Pirmais tremties metais ateitininkams gražiai 
talkininkavo, studijavęs gamtos mokslus Maskvos 
universitete, Vytautas Endziulaitis. Tai buvo plačiai 
apsiskaitęs inteligentas, labai patrauklaus būdo, daug 
žadantis ateityje veikėjas. Tik gaila, kad, vos po karo 
grįžęs į Lietuvą, susirgo ausies uždegimu ir, dėl 
mediciniškos pagalbos trūkumo, greit mirė. 

Katalikiškos veiklos centras buvo bendrabutis 
Nikitinskaja gatvėje, kur buvo susispietusi pagrindinė 
ateitininkų masė. Priešingai, Gruzovos bendrabutyje 
daugiausia spietėsi aušrininkai. Ten viešpatavo liberali- 
nė, marksistinė dvasia. Žymesnieji veikėjai šiame 
bendrabutyje buvo Vitalis Serbenta, poetas Janonis, 
Griganavičius, Antanas Sniečus, Jonas Gruodis, Bendo- 
rius ir kiti. Nepaisant ideologinių skirtumų, mokiniai 
daugiausia buvo patriotiškai nusiteikę. Troško, kiek 
galima, greičiau grįžti į savo tėvynę ir padėti jai 


18 


užgydyti karo padarytas žaizdas. Iš lūpų į lūpas skrido 
poeto Putino eilėraščio žodžiai: 

Praūš verpetai sopulingi, 

Sulauksim dar šviesios gadynės. 

Tada užgrūdinti, galingi 

Sugrįšim į laukus Tėvynės! 

Greit prabėgo 1915—1916 mokslo metai. Išaušo 
gražus pavasaris, bet karas dar tęsėsi. Tiesa, vokiečių 
veržimasis į Rytus buvo sulaikytas ir frontas kiek 
aprimo. Bet Vakaruose jis siautė su didžiausiu intensy- 
vumu ir žiaurumu (Verdeno tarpusavio žudynės!) 
Rusija pasijuto labai išvargusi ir gerokai išsekusi. 
Švietimo ministerija, norėdama palengvinti abiturien- 
tams greičiau baigti gimnazijos mokslus, kad jie po to 
galėtų greičiau stoti į karo mokyklas, atleido juos nuo 
baigiamųjų egzaminų. Pažymiai į atestatą turėjo būti 
išvesti pagal metų vidurkį. Kadangi mano metų 
pažymiai buvo labai geri, todėl gavau gimnazijos 
baigimo atestatą su labai gerais pažymiais — gimnaziją 
baigiau aukso medaliu. Su manim baigė per 30 
abiturientų. Jų tarpe gražus lietuvių būrys (atrodo, 16). 
Kai kurias pavardes dar ir šiandien atsimenu: Baktys, 
Barniškis, Bridžius, Karosas, Kairiūkštis, Micuta, 
Mačiokas, Pukelevičius, Rudaitis, Stankaitis- 
Stankevičius, atrodo, Kmieliauskas, Čerkeliūnas, Jasai- 
tis mirė prieš pat baigimą. 

Atsisveikinimas su gimnazija įvyko labai kukliai. 
Nebuvo nei iškilmingo akto, nei prakalbų, nei gėlių. 
Vieną pavakarį mes abiturientai susirinkome į klasę. 
Atėjo inspektorius inž. Šakenis, įteikė brandos atesta- 
tus, paspaudė rankas, palinkėjo visiems sėkmės ir 
paleido į keturis vėjus... | 

Ne iš kelio bus pabrėžti, kad Voronežas tremties 
metu suteikė Lietuvai gražų patarnavimą. Per tą laiką | 
jis paruošė gražų lietuvių moksleivių būrį, kuris vėliau 


19 


daug prisidėjo prie Lietuvos valstybės atstatymo. Kai 
kurie abiturientai tapo net ministrais, pavyzdžiui, dr. P. 
Karvelis — finansų ministru, Stasys Lozoraitis — 
užsienio reikalų ministru. 


PETRAPILIS 
(1916—1918) 


Naujos gyvenimo sąlygos Voroneže man davė 
progos patirti daug nauja. Mano dvasios akiratis 
gerokai prasiplėtė, praturtėjo. To negalėčiau pasakyti 
apie mano religinį gyvenimą. Nauji rūpesčiai, dažnai 
labai varginantys; naujos pažintys, nauji įspūdžiai 
kažkaip užgožė mano religinio gyvenimo sferą. Sakra- 
mentų praktika suretėjo, malda sutrumpėjo. Šviesus 
kunigo idealas gerokai nubluko, pasitraukė į šalį, 
nebežavėjo, kaip tai darydavo anksčiau. Vis dažniau ir 
dažniau mano sąmonėje kilo mintis rinktis ne dvasinį, 
bet pasaulietišką pašaukimą. Gaila, kad dvasinio lūžio 
metu neatsirado nė vieno, su kuriuo būčiau galėjęs 
nuoširdžiai pasitarti, pasikalbėti. Su nauju kapelionu 
santykiai visą laiką buvo šalti, oficialūs. Nauji klasės 
draugai nė galvoti negalvojo apie kunigų seminariją. Jie 
buvo pasiryžę rinktis pasaulietišką gyvenimo kelią. 
Todėl, kai atėjo laikas rinktis pašaukimą, aš pasiryžau 
sukti pasauliečio inteligento keliu. 

Dabar kilo klausimas, kokią specialybę rinktis. 
Labiausiai man imponavo gydytojo pašaukimas. Ne 
tiek pats gydytojo darbas, bet tai, kad gydytojas 
anuomet galėjo pasilikti ir dirbti Lietuvoje, tuo tarpu 
kitų specialybių žmonės buvo priversti ieškoti sau 
darbo Rusijos gilumoje. 

Vėl klausimas: kur vykti? Mano bendraklasis 
Jonas Kairiūkštis apsisprendė stoti į karo medicinos 
akademiją Petrapilyje. Ten gyveno jo giminaitis 


20 


advokatas Antanas Tumėnas, pas kurį jis tikėjosi 
apsigyventi. Jis paragino ir mane vykti sykiu, duoda- 
mas suprasti, kad ir aš galėsiu su juo kartu apsigyventi. 
Ir taip mudu abu 1916 m. rugsėjo mėnesio pradžioje 
išvykome į Petrapilį, pasiryžę stoti į Karo medicinos 
akademiją. Ji anuomet imponavo savo aukštu mokslo 
lygiu. Ten darbavosi garsusis rusų fiziologas profesorius 
Pavlovas, profesorius Cholodkovskis ir kiti geri 
specialistai. Be to, visiems studentams buvo garantuota 
30 rublių stipendija mėnesiui. Tiesa, konkursas buvo 
didelis, bet tai nesudarė sunkumų, nes mano atestatas 
buvo labai geras. 

Nuvykę į Petrapilį, sužinojome, kad mudu abu 
esame priimti į akademiją ir kad netrukus prasidės 
mokslas. Buto klausimas irgi išsisprendė teigiamai. 
Advokatas Tumėnas užleido mudviem gana nemažą 
savo buto kambarį. Buvo kiek nepatogu, nes advokatas 
Tumėnas gyveno toli už miesto, rajone, kuris vadinosi 
Liesnoj. Bet tąsyk autobusai kursavo normaliai, todėl ir 
šis dalykas nesudarė rimtų sunkumų. 

Iki 1905 m. akademija buvo civilinė įstaiga, bet po 
1905 m. neramumų ji buvo sukarinta. Mano laikais jau 
visur viešpatavo kariška tvarka. Visi turėjo nešioti 
karišką uniformą. Pirmųjų dviejų kursų studentai buvo 
laikomi kariūnais; aukštesniųjų — karininkais. Profeso- 
riai — aukštojo rango karininkai; rektorius — 
generolas. Šiaip tarp profesorių ir studentų viešpatavo 
gana humaniški santykiai — profesorius studentą 
vadindavo kolega. Bet už akademijos ribų reikėjo 
griežtai laikytis kariško sveikinimosi nuostatų. Jaunieji 
studentai ypač nemėgo sutikti generolo, nes jam reikė- 
jo atiduoti frontinę pagarbą, būtent, dar nepasiekus 
generolo sustoti, atsigręžti į jį veidu, pasitempti, 
kariškai pasisveikinti, palaukti, kol jis praeis, ir tik po 
to tęsti savo kelionę. O kadangi anuomet Petrapilyje 

21 


buvo gana daug generolų, todėl kelionė po miestą buvo 
susieta su tam tikrais nemalonumais. 

Prasidėjus darbui akademijoje, greit pastebėjau, 
kad medicina manęs nežavi. Jau pirmomis mokslo 
dienomis teko dalyvauti vieno lavono skrodime 
teisminės medicinos salėje. Kai pamačiau, kaip gydyto- 
jai šaltakraujiškai pjausto lavoną, kuris, kaip man 
atrodė, dar garavo, man pasidarė bloga ir turėjau 
apleisti salę. Tuo tarpu mano kolega Kairiūkštis net su 
pasigėrėjimu stebėjo šią operaciją. Vėliau, žinoma, aš 
pripratau; galėjau ramiai atlikti praktikos darbus 
prozektorijume. Tačiau visą laiką jaučiau, kad mediko 
darbas man ne prie širdies. Pirmais metais aš dar rimtai 
studijavau, bet vėliau mano santykiai su akademija ėmė 
vis silpnėti. Kiti reikalai patraukė mano dėmesį. 

Ateitininkų vadovybė sumanė leisti viešą mokslei- 
viams laikraštį vardu „Ateities spinduliai“. Redakcijos 
darbą pasiėmė tvarkyti Dvasinės akademijos studentai 
su Putinu priešakyje. Norinčių administruoti neatsira- 
do, nes nebuvo iš ko mokėti. Tuomet šį darbą atlikti 
prisiėmiau aš. O tai buvo ne taip jau lengvas dalykas. 
Kiekvieną mėnesį aš turėjau šio laikraščio pundus 
gabenti iš spaustuvės į savo kambarį. Ten viską 
sutvarkyti, po to tuos pačius ryšulius gabenti iš namų į 
paštą. Tai reikalavo nemaža laiko ir ekstra išlaidų. 

Vyborgo pusėje, kur buvo akademija, gyveno 
nemaža lietuvių tremtinių, daugiausia — darbininkai, 
tačiau pamaldos vietos bažnyčioje buvo atliekamos vien 
tik lenkiškai. Lenkas klebonas atsisakė be kurijos 
leidimo įvesti lietuviškas pamaldas. Tada lietuviai mane 
sugundė vykti į kuriją ir prašyti leidimo įvesti 
lietuviškas pamaldas. Arkivyskupas, rodos, Ropas 
mane priėmė mandagiai, leido išdėstyti reikalą laužyta 
lenkų kalba, bet prašymo nepatenkino. Girdi, karo 
: laikotarpis yra laikinas dalykas, ir dėl to nedera laužyti 


22 | 


nusistovėjusios tvarkos. Taip liūdnai pasibaigė mano! 
pirmoji „diplomatinė“ misija. 

Nuo besitęsiančio karo Rusija pavargo ir išseko. 
Nepaisant to, oficialūs asmenys ir spauda be paliovos 
skelbė, kad karas turi būti tęsiamas iki visiškos 
pergalės. O tuo tarpu caro dvare būta nemaža asmenų, 
kurie numatė, kad Rusija karo išlošti jokiu būdu negali. 
Jie pradėjo slapta ieškoti kontaktų su Vokietijos 
valdžia, turėdami tikslą sudaryti su ja separatinę sutartį. 
Šie mėginimai visgi išėjo aikštėn, ir tai labai suerzino 
kariškai nusiteikusią visuomenės dalį. Be to, caro 
autoritetui labai pakenkė nešvari istorija su Rasputinu. 
Kaip tik 1917 metų žiemą dėl karo sunkumų sutriko 
transportas: sostinėje ėmė stigti produktų. Suerzinti 
darbininkai pasipylė į gatves, reikalaudami pagerinimo. 
Caro valdžia pradžioje į tai nekreipė didelio dėmesio, 
tikėdamasi, kad visagalinti policija sugebėsianti susido- 
roti su neramiais darbininkais. Tačiau, nepaisant 
policijos pastangų, demonstracijos vis augo ir augo. 
Netrukus pasigirdo ir politiniai šūkiai: „Šalin carą ir jo 
tarnus!“ Vienur kitur prasidėjo broliavimasis tarp 
darbininkų ir kareivių. Išsigandę ministrai griebėsi 
kraštutinės priemonės, paskelbė, kad darbą metę 
darbininkai mobilizuojami, o įgulos pulkai išsiunčiami 
į frontą. Tai perpildė kantrybės saiką. Dar tą pačią 
dieną kariuomenė perėjo į demonstrantų pusę ir 
prasidėjo tikroji revoliucija. Policija, kuri tik viena gynė 
caro režimą, buvo greit nuginkluota, nuovados išdras- 
kytos, sudegintos. Revoliucijai vadovauti pasiėmė 
tuometinis Rusijos parlamentas — Dūma. Ji sudarė 
pirmąją revoliucinę vyriausybę. Jos atstovai įtikino 
carą, skubėjusį į Petrapilį malšinti revoliucijos, atsisa- 
kyti nuo sosto. Kai ši žinia pasiekė miestą, atrodė, lyg 
kokia milžiniška našta būtų nukritusi nuo žmonių 
pečių. Visi džiaugėsi, broliavosi, "bučiavosi. Caro 


23 


valdžios nustatyti suvaržymai krito: žmonės galėjo 
laisvai kalbėti, rašyti, laisvai reikšti savo mintis, 
mitinguoti. Daug kam atrodė, kad prasideda naujoji era 
"Rusijos istorijoje. Deja, ši demokratinė revoliucija 
pajėgė gyvuoti tik kokį pusmetį — iki tų pačių, 1917 m. 
* spalio mėnesio. 
. Papūtus laisvės vėjeliui, ėmė aktyviau reikštis ir 
lietuvių organizacijos. Lietuviai katalikai susibūrė į 
organizaciją, pasivadinusią „Liaudies sąjunga“. Jos 
priešakyje buvo, tuo metu Petrapilyje gyveną, kunigai: 
Vailokaitis, Rėklaitis, Bumša ir kiti. Jaunų aktyvistų, 
kurių tarpe ir man teko dalyvauti, posėdžiai dažniausiai 
būdavo kun. Rėklaičio, profesoriavusio vietos kunigų 
seminarijoje, bute. Mums jauniems labai patiko jo 
nuoširdumas, gyvumas, linksma nuotaika ir galop 
"arbatos puodukas, kuriuo profesorius pavaišindavo 
susirinkusius, posedžiui pasibaigus. 

Žymesnis įvykis anuometiniame lietuvių gyvenime, 
be abejo, buvo Lietuvių seimas, kuriame ir man teko 
aktyviai dalyvauti. Į jį pasiuntė savo delegatus visos 
didesnės lietuvių bendruomenės Petrapilyje ir kituose 
miestuose. Pasiuntė savo delegatus ir lietuviški daliniai, 
susikūrę rusų armijoje. Seime delegatai susiskirstė į du 
didelius lagerius: tautininkai su krikščionimis demokra- 
tais, reikalaujančiais Lietuvai visiškos nepriklausomy- 
bės, ir liaudininkai, socialdemokratai ir santariečiai, 
pasitenkinę tik autonomija. Už nepriklausomybę 
Lietuvai rimtą kalbą pasakė profesorius A. Voldema- 
ras, prof. kun. Bložiejus Česnys ir prieš savo partijos 
nusistatymą liaudininkų vadas M. Šležęvičius. Juos 
parėmė karštu žodžiu karo gydytojas, vėliau generolas, 
Nagevičius. Už autonomiją kalbėjo advokatąs Leonas. 
Nepaisant kai kurių bolševikuojančių kariškių trukdy- 
mų, dauguma atstovų seime priėmė rezoliuciją, reika- 
laujančią Lietuvai visiškos nepriklausomybės. Tai buvo 
24 


gana svarus įnašas į lietuvių kovą už savo Tėvynės 
laisvę. 

Kaip jau buvo minėta, revoliuciniam gyvenimui 
ėmė vadovauti Dūma. Bet šalia Dūmos susikūrė 
darbininkų bei kareivių atstovų taryba, kuri taip pat 
pretendavo vadovauti gyvenimui. Kol nebuvo Petrapi- 
lyje Lenino, bendradarbiavimas tarp tų dviejų įstaigų 
buvo dar įmanomas. Bet 1917 m. pavasarį iš Šveicarijos 
per Vokietiją (užplombuotame vagone) grįžo į Petrapilį 
Leninas. Jis pradėjo kone kasdien sakyti iš Kšešinskos 
„rūmų karštas kalbas, reikalaudamas nutraukti karą ir 
"eiti prie socialinės revoliucijos. Tuo jis patraukė į savo 
pusę darbininkus ir fronto kareivius, kurie, išvarginti ir 
gerokai demoralizuoti, trokšte troško taikos. Greit 
Petrapilyje ir kituose dideliuose miestuose socialdemok- 
ratų ir socialrevoliucionierių partijos ėmė mažėti, o 
bolševikų — šuoliais didėti. Rezultatas: Spalio revoliu- 
cija, po kurios Petrapilyje ir kituose miestuose visa 
valdžia perėjo į bolševikų rankas. Visoje Rusijoje 
tarybinė valdžia įsigalėjo tik po sunkių ir žiaurių 
pilietinio karo kovų. 

Įsigalėjus tarybinei valdžiai, ekonominė padėtis 
Petrapilyje labai pasunkėjo. Negalėdamas kitaip išsiver- 
sti, nuėjau mokytojauti į lietuvių pradžios mokyklą, 
esančią miesto centre. Ten persikrausčiau ir gyventi. 
Mane su kai kuriais abiturientais iš Voronežo (Karvelis, 
Graužinis, Turauskas) priėmė į savo butą surusėjęs 
prancūzas Violije, labai simpatiškas ir meninių gabumų 
: žmogus. Jis ne tik nereikalavo mokesčio už kambarį, 
bet stengėsi mums, kuo galėdamas, padėti. Po karo jį 
globoti pasiėmė Graužinių šeima. Jis ir mirė jų dvare, 
netoli Giedraičių. 

Pagalbos ranką mums studentams ištiesė ir kun. 
Teofilis Matulionis, klebonavęs už Narvos vartų. Jis 
buvo susipratęs lietuvis, labai geros širdies žmogus, 


25 


uolus klebonas. Vėliau daug iškentėjęs bolševikų 
lageriuose. Buvo slaptai vyskupo Serbinji įšventintas 
vyskupu. Lietuvos vyriausybės išlaisvintas iš bolševikų . 
1934 m., grįžo į Lietuvą. Po vysk. Kuktos mirties buvo 
paskirtas Kaišiadorių vyskupu. Antrąsyk bolševikams 
atėjus į Lietuvą, mirė ištremtas į Šeduvą. Paliko šviesų 
uolaus apaštalo ir kankinio už tikėjimą pavyzdį! 

Daug padėjo akademijos studentams kunigams — 
sykiu ir man — viena pasiturinti šeima, susidedanti iš 
dviejų netekėjusių seserų ir nevedusio brolio (atrodo, 
kad tai buvo Muraškų šeima). Jie turėjo šiokį tokį 
saldainių fabrikėlį, palaikė ryšius su įvairiais prekybi- 
ninkais, todėl lengviau galėjo sumedžioti valgomų. 
produktų ir kitų reikalingų dalykų. 

Anais laikais Lietuvai pagalbos ranką ištiesė ir 
popiežius Benediktas XV. Jis paskelbė Lietuvos dieną. 
Jo patvarkymu bažnyčiose per Velykas (1918 m.) buvo 
renkamos aukos lietuvių reikalams. Vien tik Petrapilio 
bažnyčiose buvo surinkta keliolika tūkstančių rublių. 
Tiesa, rublio vertė anuomet jau buvo labai kritusi, bet 
visgi keliolika tūkstančių, kad ir kritusių rublių, buvo 
nemaža pašalpa vargstantiems tremtiniams. Už ją 
lietuviai visuomet pasiliks dėkingi popiežiui Benediktui 
XV. : 

1918 m. pavasarį, po to, kai jau buvo Lietuvos 
Tarybos paskelbta Lietuvos nepriklausomybės dekla- 
racija, vis dažniau ir dažniau imta kalbėti apie reikalą 
grįžti į Tėvynę. Juoba, kad karo veiksmai fronte beveik 
visiškai sustojo: prasidėjo broliavimąsis tarp rusų ir 
vokiečių kareivių. Pasklido gandas, kad vienam kitam 
drąsuoliui pasisekę surasti spragų fronte ir laimingai 
pasiekti savo kraštą. Tuomet ir man atėjo į galvą mintis 
pabandyti pasekti jų pėdomis. Bet ne vienam, o su visu 
būriu pažįstamų moksleivių iš Voronežo. Mano planas 
buvo vyresniųjų aprobuotas. Gavęs kelionei pinigų, 


26 


išvykau į Voronežą. Kelionė buvo labai sunki ir 
varginga. Tik po kelių dienų galėjau pasiekti minėtą 
miestą. 

Voroneže, po visų žymesnių asmenų -kratų ir 
terorizavimų, lietuvių viešas gyvenimas sutriko. Nebuvo 
su kuo pasitarti. Reikėjo pačiam viską spręsti. Kiek 
pajėgė, man padėjo tuo metu Voroneže — Vilniaus 
veikėja Pelevičienė, bet jos pagalba buvo kukli. 
Nepaisant to, kad ruošiama kelionė į Lietuvą buvo 
rizikinga ir neaiški, greit atsirado apie 40 drąsuolių, 
pasiryžusių grįžti į savo kraštą. Šiam tikslui reikėjo 
gauti atskirą vagoną. Gerai, kad milicijoje atsakingą 
postą buvo užėmęs mano bendraklasis abiturientas 
Stankaitis-Stankevičius. Jo dėka milicijos leidimas 
vagonui gauti buvo duotas. Po to stotyje greit pasisekė 
gauti ir vagoną, kuris turėjo mus nuvežti iki fronto. 
Kelionė truko ilgai — porą savaičių. Daug kartų mus 
atkabinėjo ir prikabinėjo. Nekartą stotyse reikėjo laukti 
ištisas paras, bet viskas pasisekė laimingai. Per Lipecką, 
Smolenską ir Vitebską pasiekėme pafrontę. Čia reikėjo 
išlipti iš vagono ir eiti pėstiems. Nor oficialaus leidimo 
pereiti frontą neturėjome, rusų kareiviai nedarė jokių 
kliūčių, tik įspėjo, kad būtume atsargūs, nes vokiečiai, 
girdi, nemėgsta raudonųjų. Po to buvo kokių 10 
kilometrų neutrali zona, kur nebuvo nei rusų, nei 
vokiečių. Vokiečių bijojome, bet ir jų kareiviai mums 
nieko blogo nedarė. 

Galop, išvargę ir išalkę pasiekėme Polocką, kur 
mus maloniai priėmė Vilniaus įgaliotinis kunigas 
Grogonis. Jo globoje pasilikome kokią savaitę, laukda- 
mi traukinio į Daugpilį, kur vokiečiai buvo įrengę savo 
kontrolinį punktą. Daugpilyje mus apgyvendino kareiv- 
inėse. Kasdien šaukdavo po keletą žmonių ir smulkiai 
klausinėjo, kur kas važiuoja ir pas ką. Kad patikrintų, 
ar klausiamasis sako teisybę, egzaminatorius, paėmęs 


27 


ilgą lazdą ir vedžiodamas ja po karišką žemėlapį, 
klausinėjo, kokie yra gretimi kaimai ar šiaip Žymesnės 
vietos. Jei klausiamasis pataikydavo teisingai atsakyti, 
tą greit paleisdavo. Priešingu atveju kiek ilgėliau 
užlaikydavo. Patikrinimas užtruko kokią savaitę. Galop 
viskas buvo baigta. Bilietai nebuvo išduoti. Suskirstyti į 
mažesnius būrelius pagal važiuojamąją vietą, kareivio 
sargybinio lydimi, visi išvažinėjome į savo gimtines. 
1918 m. birželio mėnesio pirmomis dienomis aš jau 
buvau savo mylimų tėvelių namuose. Taip pasibaigė 
mano, kaip tremtinio, gyvenimas Rusijoje. 


TĖVYNĖJE 
(1918) 

Vos tik spėjau įžengti į tėvų žemę, pastebėjau didelį 
skirtumą. Tuo tarpu, kai Rusijoje viskas virė, kunkulia- 
vo, Lietuvoje viešpatavo mirtina tyla. Važiavome iš 
Daugpilio į Kauną sekmadienį, kada žmonės mėgsta 
daugiau keliauti, tačiau stotyse be pareigūnų ir vokiečių 
kareivių beveik nieko nebuvo matyti. Vokiečiai visą šalį 
laikė stipriai sukaustytą. Visi susirinkimai bei didesni 
susibūrimai buvo griežtai uždrausti. Be kreisamto — 
apskrities valdybos — leidimo nebuvo galima išvykti į 
kitą apskritį. Becirkų — valsčių — priešakyje stovėjo 
vokiečių kareiviai, kurie su žmonėmis elgėsi labai kietai, 
o ne kartą ir žiauriai. Vietos gyventojai negalėjo užimti 
jokių pareigų. Tik žydeliai kartais patarnaudavo 
vokiečiams kaip vertėjai. Kraštas buvo be galo 
ekonomiškai nualintas. Trūko reikalingiausių produk- 
tų: duonos, druskos ir panašių dalykų. Ypač sunki 
padėtis buvo Vilniuje ir kituose didesniuose miestuose. 
Nepaisydami griežto vokiečių draudimo, miestų gyven- 
tojai skubėdavo į tolimesnes provincijas, kad ten galėtų 
mainais už brangenybes įsigyti maišelį miltų ar grūdų. 


28 


Gavę nešdavo ant savo pečių atgal į miestą, kad tokiu 
būdu galėtų gelbėti savo artimuosius nuo bado mirties. 
Kai aš grįžau, padėtis, tiesa, jau nebuvo tokia tragiška, 
bet visgi dar labai sunki. Vokiečiai, supratę, kad karo 
negali laimėti, stengėsi kiek galima daugiau išspausti iš 
okupuotos Lietuvos savo vokiškam „„faterlandui“ ar 
savo asmeninei naudai. Kraštą slėgė vis dar griežtos 
rekvizicijos. Nepaisydami oficialių rekvizicijų, vokiečių 
kareiviai po 2 ar 3 vaikščiojo per kaimus, žvalgydamie- 
si, ar negalės prie ko prikibti. Radę kokį geresnį daiktą, 
šokdavo jį rekvizuoti. Norėdamas daiktą išgelbėti, 
ūkininkas turėdavo vokiečius vaišinti ar kitokiu būdu 
išsipirkti. Kadangi šitokių nelauktų lankytojų buvo 
gana daug, kas dar likdavo nuo oficialių rekvizicijų, jie 
sugebėjo išgramdyti. Be to, žmones vargino, plačiai po 
šalį paplitęs, ispaniškas gripas. Kadangi trūko gydytojų 
ir nebuvo reikalingų su juo kovoti vaistų, todėl 
mirtingumas buvo labai didelis. Gripas ilgą laiką 
siautėjo Lietuvoje, nusinešdamas į kapus šimtus ir 
tūkstančius išvargintų tautiečių. 

Vos sugrįžęs tėviškėn, sužinojau, kad iš kunigų 
seminarijos grįžo mano senas draugas Feliksas Kapoči- 
us. Apie jo šventimus ir suplanuotas primicijas aš nieko 
nebuvau girdėjęs. Tik labai panorau aplankyti savo 
seną bičiulį. Tėvelis davė arklį ir aš vieną vasaros 
sekmadienį nuvykau į Žemaitkiemio atlaidus. Koks gi 
buvo manonustebimas, kai, įžengęs į bažnyčią, išvydau 
savo draugą, belaikantį savo pirmąsias Mišias — 
primicijas! Kai priėjau gauti jo palaiminimo, pastebė- 
jau, kad ir primicijantas yra sujaudintas. Čia pat mane 
išbučiavo ir pakvietė būtinai atvykti į jo tėviškę 
pietums. Kai- nuvykau, radau ten ir kitą mano 
pažįstamą — kun. St. Žulį Iki vėlyvos nakties 
dalinomės  patirtais įspūdžiais. Aš pasakojau savo 
išgyvenimus tremtyje, o jie — savo vargus ir bėdas 

29 


vokiečių okupacijoje. Pasirodo, jog dėl patalpų stokos 
kunigų seminarija negalėjo veikti ištisus metus (1915— 
1916). Tik 1916 m. vasarą prelatui Maironiui pasisekė 
gauti šiokias tokias patalpas Troškūnuose. Ten laikinai 
ir buvo įsikūrusi kunigų seminarija. Jaunieji pres- 
biteriai jautėsi patenkinti savo pašaukimu. Kupini 
ryžto ir šviesių vilčių, ruošėsi vykti į paskyrimo vietas. 
Savo elgsena jie stengėsi ir mane nuteikti, kad ir aš 
pasekčiau jų pėdomis. Dabar supratau, kad šis įvykis 
nebuvo tik atsitiktinumas, bet švelnus Dievo malonės 
raginimas grįžti į tą gyvenimo kelią, kuris man buvo 
skirtas ir kurį aš prieš karą taip nuoširdžiai puoselėjau. 
Bet tuomet, deja, aš to nesupratau ir toliau likau 
blaškytis gyvenimo klystkeliuose. 

Baigiantis vasarai, reikėjo galvoti apie tolimesnį 
veikimą. Nutariau tuo reikalu važiuoti į Vilnių. 
Kreisamtas ilgai klausinėjo, pas ką ir kokiu reikalu 
noriu važiuoti, bet leidimą vis dėlto davė. Vilniuje nieko 
nelaimėjau. Tuo pačiu reikalu nuvykau į Kauną. Čia 
paaiškėjo, kad „Saulės“ draugijai vienur kitur pasisekė 
įsteigti lietuvišką gimnaziją. Pasirodo, kad tokia 
gimnazija pradėjo kurtis ir Ukmergėje. Tada aš 
pasisiūliau joje dėstyti matematiką, kurią buvau, itin 
pamėgęs, besimokydamas gimnazijoje. Man buvo 
paaiškinta, kad mokytojai į Ukmergės gimnaziją jau yra 
paskirti; trūksta tik lietuvių kalbai mokytojo. Ta vieta 
man buvo pasiūlyta. Aš susvyravau, nes jaučiau, kad 
šiam darbui nesu pasirengęs. Jokių lingvistikos studijų 
nesu išėjęs, išskyrus lietuvių kalbos pamokas pas 
Rygiškių Joną Voroneže. Bet matydamas, kad anuomet 
dėl specialistų trūkumo, daugelis turėjo imtis darbo, 
kuriam nebuvo pilnai pasiruošę, sutikau priimti pasiū- 
lymą. 


30 


UKMERGĖS GIMNAZIJA 
(1918—1919) 


Ukmergės gimnazija įsikūrė buvusio banko patal- 
pose, Kauno ir Deltuvos gatvių kampe. Patalpos buvo 
mokyklai skirtos. Trūko reikalingiausių dalykų. 1918 
m. rudenį pradėjo veikti tik keturios klasės. Berniukai ir 
mergaitės mokėsi kartu. Gimnazijai vadovavo advoka- 
tas Dirmantas, bet jis turėjo pakankamai darbo ir pagal 
savo profesiją. Todėl mažai dalyvavo gimnazijos 
veikloje. Matematiką dėstė Julijonas Buožius, gamtos 
mokslus — Gumbeliavičius. Abudu buvo kunigų 
seminarijos klierikai. Lietuvių kalbą dėsčiau aš. 
Kapelionu buvo paskirtas kun. Felicionas Daniuseviči- 
us, tik ką baigęs Dvasinę akademiją Petrapilyje. Dirbti 
anuomet gimnazijoje buvo sunku. Nebuvo ne tik 
mokslo priemonių, bet net ir paprasčiausio vadovėlio. 
Reikėjo, kaip sakoma, viską pradėti nuo pradžios. Tik, 
turiu prisipažinti, kad anuomet dirbti su moksleiviais 
buvo tikras malonumas. Daugiausia tai kaimo vaikai: 
nesugadinti, klusnūs, dėkingi mokytojui už kiekvieną 
nuoširdesnį žodį. Juoba, kad atmosferą skaidrino šviesi 
kunigo kapeliono asmenybė. Jis neimponavo savo žinių 
gausumu, nei savo iškalbingumu, bet savo širdies 
gerumu. Jo rūpesčiu, be globos palikta cerkvė, buvo 
padaryta bažnyčia. Joje jis laikė mokiniams pritaikytas 
pamaldas, patraukdamas jaunas širdis nuoširdžiais 
pamokslėliais. Savo lėšomis jis įkūrė mokiniams 
bendrabutį, pats mokė mokinius muzikos, dainavimo, 
ruošė vaidinimus, gražius pasilinksminimus. Mokinių 
tarpe kapelionas turėjo didelį autoritetą. Jo žodžio jie 
su malonumu klausė. Gaila, kad jis gimnazijoje galėjo 
darbuotis tik apie porą metų. 1921 metais susirgo 
geltlige ir netrukus mirė. Palaidotas savo gimtinėje — 
Kuršėnų kapinėse. Man buvo didelė parama ir laimė 


31 


darbuotis sykiu su tokia šviesia asmenybe, kokia buvo 
a.a. F. Daniusevičius. 

Dar nespėjau kaip reikia įsijungti į mokyklos darbą 
ir jau gaunu pakvietimą atvykti į Kauną. Buvo 
šaukiamas pasitarimas krikščionių akcijos klausimais. 
Vadovavo Tėvų marijonų atgaivintojas ir generolas T. 
Matulevičius-Matulaitis, Jurgis. Talkininkavo, tik ką 
grįžęs iš Maskvos, Vytautas Endziulaitis. Buvo pabrėž- 
tas reikalas kurti ir jungti į vieną centrą įvairias 
katalikiškas organizacijas. Ypač buvo užakcentuotas 
skubus reikalas burti darbininkus į katalikišką darbi- 
ninkų organizaciją. Šviesi Tėvo  Matulaičio- 
Matulevičiaus asmenybė padarė visiems gilų įspūdį ir 
visus paragino stoti į darbą. Sugrįžęs iš Kauno, tuoj 
pradėjau darbą su dvarų kumečiais, kurių būklė 
anuomet buvo daug kur apverktina. Buvo įsteigtas; net 
specialus komitetas, kuris turėjo rūpintis kumečių . 
darbo sąlygų pagerinimu. Tik staigus vokiečių ka- 
riuomenės pasitraukimas ir tarybinės valdžios atėjimas 
sutrukdė šį, tik ką pradėtą, darbą. 

Pradžioje bolševikai netrukdė gimnazijos darbo. 
Apie žiemos vidurį gimnaziją aplankė kariškas komisa- 
ras su savo padėjėju Opanskiu, kuris man buvo 
pažįstamas iš Petrapilio laikų. Nors jis žinojo mano“ 
priešišką bolševikams nusistatymą, tačiau nieko blogo 
nedarė. Reikia pasakyti, kad tarybiniai pareigūnai 
pradžioje elgėsi palyginti švelniai, tačiau žmonės 
daugiausia jiems nerodė pritarimo. Priešingai — 
tarybinės valdžios atėjimą sutiko su sunkiai slepiamu 
priešiškumu. Žmonėms itin nepatiko bolševikų skelbia- 
ma bedievybė ir noras visur kurti kolektyvinius ūkius. 
Kai paaiškėjo, kad Kaune susikūrė Lietuvos vyriausybė 
ir pradėjo organizuoti lietuvišką kariuomenę, prasidėjo 
slaptas jaunuolių bėgimas per frontą, kad anoje pusėje ' 
galėtų stoti į lietuvišką kariuomenę. Tokiu savanoriu iš 


32 


Stanislovas Gruodis, gimnazijos mokytojas Ukmergėje 
1918-1919 


Kunigas Felicijonas Daniusevičius, gimnazijos kapelio- 
nas Ukmergėje 1918-1921 


33 


Ukmergės gimnazijos buvo ketvirtos klasės mokinys 
Telksnys. Tapęs karininku, jis pasižymėjo kovose su 
lenkais (1920 m.). Sunkiai sužeistas ties Giedraičiais, 
mirė Ukmergės ligoninėje. Palaidotas savo tėviškėje, 
Rumonių kaimo kapinėse, netoli Alantos miestelio. 

1919 metų pavasarį prasidėjo ofenzyva prieš 
bolševikus. Lenkai paėmė Vilnių. Vieną sekmadienį 
pamatėme, kaip besitraukianti bolševikų kariuomenė su 
savimi varo būrį įkaitų su kunigu Reiniu, būsimuoju 
vyskupu, priešakyje. Beveik tuo pačiu laiku buvo 
areštuotas gimnazijos direktorius Dirmantas ir dar keli 
Ukmergės apylinkės inteligentai. Juos visus bolševikai 
nusivarė į Daugpilį. Greit po to Lietuvos kariuomenė, 
vadovaujama generolo Ladygos, paėmė Ukmergę. 
Gyventojai su džiaugsmu sutiko išvaduotojus ir stengėsi 
jiems, kuo galėdami, padėti. O jiems pradžioje daug ko 
trūko. Ypač sunki buvo sužeistųjų padėtis. Kauno 
ligoninė buvo toli, o į Ukmergės ligoninę, žydų 
vadovaujamą, sužeistų lietuvių kareivių pradžioje 
nelabai norėjo priimti. Jei ir priimdavo, tai nelabai 
rūpestingai gydydavo. Vėliau, įsikišus Lietuvos valdžios 
atstovams, padėtis susitvarkė. 


PANEVĖŽIO BATALIONAS 


Iš išvaduotų vietų Žymiai padidėjo savanorių 
skaičius. Trūko karininkų. Tada Lietuvos vyriausybė 
paskelbė jaunuolių, baigusių vidurinę mokyklą, mobili- 
zaciją, kad vėliau juos galėtų pasiųsti į Karo mokyklą. 
Ši mobilizacija palietė ir mane. Buvau nukreiptas į 
Panevėžio batalioną, kuris tuo metu buvo užėmęs 
poziciją už Rokiškio, netoli Obelių. Mane, sykiu su 
kitais vadinamais inteligentais, čia pat paskyrė į 
mokomąją kuopą. 


34 


Bataliono, kuris tuomet jau turėjo devynias 
kuopas, vadu buvo karininkas Variakojis. Disciplina 
batalione buvo nebloga. Kareiviai, kad nevargintų 
gyventojų, buvo apgyvendinti tuščiuose kaimo kloji- 
muose. Duodamo maisto pakako net ir tiems, kurie 
turėjo neblogą apetitą. Dvasia buvo pakili, nes 
dauguma kareivių buvo savanoriai. Jie žinojo, už ką 
kariauja. Savanorių tarpe pasitaikydavo labai jaunų, 
atėjusių tiesiog iš mokyklos suolo. Jie dažniausiai 
tarnavo žvalgų būry, pasižymėdavo apsukrumu, drąsa. 
Šventadieniais bataliono kapelionas kun. Balandis 
laikydavo kariams pamaldas. Į jas kareiviai nebuvo 
varomi, eidavo, kas norėjo. Dorovinė būklė, apskritai 
kalbant, buvo patenkinama. Ji daugiau šlubuodavo 
tarpe tų, kurie atėjo iš rusų kariuomenės. Po to, kai 
atvykau, gyvenimas batalione slinko palyginti ramiai. 
Tik netikėtai vieną sekmadienį batalionas gavo įsakymą 
pasiruošti žygiui. Pavakary išžygiavome rytų link ir 
naktį pasiekėme Baltenzee. Kitos dienos vakare mūsų 
kuopą išrikiavo. Kapelionas davė generalinę absoliuci- 
ją. Viršila pasiėmė pirmutinį būrį, kuriame buvau ir aš. 
Mums buvo duotas uždavinys pulti, už miško esantį, 
vienkiemį ir perkirsti kelią, ėjusį iš Beverno į Ylukštę. 
Bolševikai, atrodo, buvo įspėti apie mūsų puolimą. Vos 
tik mes pasirodėme iš miškelio, kai išgirdome bolševikų 
riksmą: „A nū!“ Tuoj pat prapliupo veikti kulkosvaidis. 
Mūsų būrys, kurio daugumą sudarė dar visai medaly- 
vavę mūšyje kariai, pasimetė. Nepaisydami viršilos 
komandos: „Gulk! Atsišaudyk!“, kariai instinktyviai 
metėsi atgal į mišką. Pasigirdo sužeistųjų dejavimai, 
buvo matyti kritusių. Būtų visa mokomoji kuopa 
pakrikusi, jei ne drąsusis karininkas Hofmanas. Savo 
griežtu žodžiu, grasindamas kur reikia šautuvu, jis 
sugebėjo išrikiuoti visą kuopą į kovos grandinę ir, pats 
rodydamas pavyzdį, nuvedė kuopą į puolimą. Puolimas 


35 


pasisekė: vienkiemis buvo paimtas, ūpas pakilo. Po 
dviejų mūšio dienų batalionas paėmė Ylukštę ir 
nusileido į apkasus, kuriuos karo metu buvo iškasę 
vokiečiai. Tikėjomės, kad greit pasiseks išstumti 
bolševikus už Dauguvos upės. Tik netikėtai bolševikų 
dalinys persikėlė per Dauguvą ir ėmė grasinti apsupti 
batalioną. Neturėdamas didesnių rezervų, batalionas 
naktį turėjo apleisti Ylukštę ir pasitraukti į savo senas 
pozicijas. Taip pasibaigė mano pirmasis kariškas 
„žygis“. Po to buvau atleistas iš kariuomenės ir 
grąžintas mokytojauti Ukmergės gimnazijoje. 


UKMERGĖS GIMNAZIJA 
(1919—1920) 


Ukmergės gimnazijoje tuo metu buvo įvykę 
nemaža permainų. Ji perėjo Švietimo ministerijos 
žinion. Direktorium paskirtas senas prityręs pedagogas 
Jonas Baronas. Buvo ir naujų mokytojų. Gimnazija 
persikėlė į naujas patalpas, ten, kur kadaise buvo 
Ukmergės miesto keturklasė, kurioje ir man teko 
mokytis. Žymiai padidėjo mokinių skaičius. Pradėjo 
veikti ir penktoji klasė. Dirbti buvo smagiau, bet ir šiais 
metais man nepasisekė pasišvęsti vien tik mokyklos 
darbui, kurį jau buvau pamėgęs. Pradžioje turėjau 
padėti kunigui kapelionui kurti katalikiškas organizaci- 
jas, o vėliau prasidėjo politinis darbas. Lietuvos 
vyriausybė paskelbė rinkimus į Steigiamąjį seimą, kuris 
turėjo susirinkti gegužės mėnesį, 1920 metais. Visa/ 
Lietuva buvo suskirstyta į septynias dideles apygardas. 
Ukmergė priskirta prie Utenos apygardos. Visos 
partijos, išskyrus bolševikus, galėjo pateikti kandidatų 
sąrašus. Rinkiminė kova buvo gana intensyvi. Kadangi 
krikščioniškos orientacijos aktyvistų labai trūko, todėl į 
rinkiminį darbą teko intensyviai įsijungti kun. kapelio- 


36 


nui F. Daniusevičiui. Ir aš turėjau jam patalkininkauti. 
Po rinkimų paaiškėjo, kad tarp kitų asmenų ir aš buvau 
išrinktas atstovu į Steigiamąjį seimą, kaip krikščionių 
demokratų kandidatas. 


STEIGIAMASIS SEIMAS 
(1920—1922) 


Steigiamojo seimo atidarymas įvyko 1920 m. 
gegužės 15 dieną. Jis susidėjo iš 112 atstovų. Pagal 
partijas jis buvo susiskirstęs šitaip: 

1. krikščionių demokratų — 59 (su Ūkininkų 
sąjunga ir Darbo federacija); 

2. valstiečių liaudininkų — 35; 

3. socialdemokratų — 12; 

4, žydų — 3; 

5. lenkų — 3 

Steigiamojo seimo pirmininku, sykiu ir valstybės 
prezidentu, buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis 
(krikščionių demokratų). Pirmuoju vicepirmininku — 
prelatas Justinas Staugaitis (krikščionių demokratų); 
antruoju vicepirmininku — dr. Jonas Staugaitis 
(valstiečių liaudininkų); sekretoriumi — Natkevičius 
(valst. liaud.). 

Žymesnieji veikėjai frakcijoje buvo šie: 

1. Krikščionių demokratų frakcijoje: kun. M. 
Krupavičius, adv. Antanas Tumėnas, kun. Jurgutis, 
kun. Vailokaitis, Jokanta; 

a. Ūkininkų sąjungoje: dr. Draugelis, vet. gyd. 
Mikšys, Balčas; 

b. Darbo federacijoje: dr. Ambrozaitis, Radzeviči- 
us, Milčius; 

2. Valstiečių liaudininkų frakcijoje: adv. M. 
Sleževičius, dr. Grinius, gyd. Lašas, Ruseckas, Bartke- 
vičienė; 


37 


3. Socialdemokratų frakcijoje: inž. Kairys, prof. 
Čepinskas, adv. Venslovas, adv. Požėla; 

4. Lenkų frakcijoje: kun. Liaus; 

5. Žydų frakcijoje: Finkelšteinas, Rozenbaumas. 

Pirmoji seimo sudaryta vyriausybė buvo koalicinė. 
Ją sudarė „krikščionių demokratų ir liaudininkų val- 
stiečių afstovai. Jos pirmininku buvo dr. Grinius. 
SvarbesAi darbai buvo atliekami komisijoje. Viešieji 
seimo. posėdžiai buvo daromi, kai reikėjo priimti kokį 
įstatymą arba išspręsti svarbų klausimą. Pagrindinis 
seimo uždavinys buvo paruošti Lietuvai naują konsti- 
tuciją. Darbo atmosfera pradžioje buvo palyginti rami 
ir darni. 

Tačiau ją sutrukdė audringa tų pačių metų vasara. 
Prasidėjo Tarybų Sąjungos ir Lenkijos karas. Bolševi- 
kai, metę į mūšį savo gana gausią raitelių armiją, 
pralaužė frontą ir prasėjo spausti lenkus. Lenkų 'armija 
ėmė skubiai trauktis į vakarus. Netrukus bolševikų 
pulkai atsidūrė ties Varšuva. Lenkų padėtis pasidarė 
kritiška. Jiems į pagalbą atskubėjo prancūzai. Davė 
ginklų ir tinkančių vadovauti karininkų. Lenkai 
atsigavo ir pradėjo varyti bolševikus atgal. Santarvės 
(Anglijos ir Prancūzijos) iniciatyva tarp Lenkijos ir 
Lietuvos buvo Suvalkuose pasirašyta taikos sutartis, 
pagal kurią Vilnius atiteko Lietuvai. Pilsuckis šitokiu 
sprendimu buvo patenkintas. Tada buvo inscenizuotas 
generolo. Zeligovskio sukilimas. Jis su stipria kariuo- 
mene paėmė Vilnių ir pradėjo žygiuoti Kauno link. Tuo 
tarpu du lenkų raitelių pulkai iš Švenčionių pradėjo 
apsupimo operaciją. Be vargo paėmė mažų įgulų 
ginamą Uteną, Anykščius, Kavarską ir artinosi prie 
Kėdainių. Lietuvos padėtis pasidarė pavojinga. Visi, kas 
tik galėjo, stojo ginti savo Tėvynės. Tuo kritišku 
momentu aš buvau paėmęs ginklą į rankas. Suorganiza- 
'vau ginkluotą būrį Ukmergėje ir su juo patraukiau į 


38 


Pagirius, turėdamas tikslą padėti mūsų kariuomenei 
sulaikyti lenkų raitelių žygiavimą. Bet mūsų pagalba 
pasirodė nereikalinga. Lenkų raiteliai patys pasitraukė 
atgal ir grįžo į Švenčionis. Šio fakto priežastis buvo ši: 
Želigovskis, paėmęs Širvintos miestelį, pasiryžo paimti 
ir Ukmergę. Kelią į Ukmergę gynė septintas pulkas. 
Vienas jo batalionas per miškus ir pelkynus apėjo 
dešinįjį Želigovskio kariuomenės sparną ir ėmė pulti iš 
užpakalio. Pulkas su kitais batalionais ėmė atakuoti 
lenkus iš priešakio. Lenkai pasijuto spąstuose, 
nebeatlaikė ir pasimetę ėmė bėgti atgal į Vilnių. 
Lietuvos kariuomenė juos persekiojo, vos nepaimdama 
patį Želigovskį į nelaisvę. Netrukus Lietuvos kariuome- 
nė pasiekė Vilnių, tačiau Santarvė neleido lietuviams į 
Vilnių įžengti. Santarvei aktyviai veikiant, buvo 
sudarytos paliaubos tarp Lietuvos ir Lenkijos ka- 
riuomenės. Buvo išvesta ir demarkacijos linija. Pagal ją 
Vilnius atiteko Lenkijai. Deja, gana ilgam laikui. 

1922 metais Steigiamojo seimo darbas palengva 
ėmė eiti į pabaigą. Buvo priimta nauja konstitucija, 
įteisintas naujas piniginis vienetas — litas, sugebėjęs 
visą laiką išlaikyti pastovią vertę. Taip pat buvo 
priimti Žemės reformos, Lietuvos universiteto ir kiti 
svarbūs įstatymai. Iškilmingas universiteto atidarymas 
vyko 1922 metų pavasarį. Pirmuoju jo rektoriumi buvo 
paskirtas prof. J. Šimkus. Studentu į Teologijos- 
filosofijos fakultetą užsirašiau ir aš, pasiryžęs studijuoti 
filosofiją. Mano kolega buvo Špetyla. Mudu du ir 
buvome pasauliečiai, visi kiti kunigai. 

Bet juo ilgiau tęsėsi Steigiamojo seimo darbas, tuo 
aiškiau aš pradėjau suprasti, kad šiam darbui aš nesu 
pribrendęs. Trūko reikalingų žinių, trūko patyrimo. Be 
to, ir pats politinis darbas man nebuvo prie širdies. 
Politikoje ne tiek rūpi tiesos suradimas, kiek tam tikros 
gyventojų dalies ar net savo asmeninių interesų 


39 


gynimas. Aš pradėjau bodėtis darbu seime. Kas dar 
svarbiau: man pasidarė aišku, kad to tikslo, kurį aš sau 
buvau pasistatęs, nepasiekiau ir nepasieksiu, jei ir toliau 
pasiliksiu blaškytis gyvenimo klystkeliuose. Štai pabai- 
giau gražiausius savo gyvenimo metus, bet jokio 
kilpesnio pavyzdžio neparodžiau. Neparodžiau jo, nei 
budamgs studentu, nei būdamas mokytojų, nei kariu, 
nei būdamas Steigiamojo seimo nariu! Nauda buvo 
"nebent ta, kad geriau pažinau gyvenimą, pažinau įvairių 
gyventojų sluoksnių interesus, jų dvasinę ir dorovinę 
būklę. 

Palengva manyje brendo mintis, kad žmogus 
geriausia gali patarnauti visuomenei, jei pasirenka tokį 
pašaukimą, į kurį linksta jo širdis ir kuris yra jam 
Dievo Apvaizdos skirtas. Galimas daiktas, kad tuo 
laikotarpiu už mane kas nors ypatingu būdu meldėsi. 
Galbūt aname pasaulyje mano draugas a.a. kun. F. 
Daniusevičius, galbūt mano mylimieji tėveliai. Aš pats 
tuo metu jau buvau atpratę4 nuo ilgesnės maldos. 

Ir taip paskutinę vasaros dieną aš pabudau su 
dideliu širdies nerimu. Nusiraminau tik tada, kai 
pasiryžau stoti į Kauno kunigų seminariją. Dar tą pačią 
dieną nuvykau su atitinkamu prašymu pas seminarijos 
inspektorių, kanauninką Paltaroką. Nuostabus dalykas: 
atvykau pačiu laiku, nes dar tos pačios dienos vakare 
turėjo prasidėti klierikų rekolekcijos ir naujieji mokslo 
metai. Mane be vargo priėmė. Ir taip 1922 metų rugsėjo 
pirmomis dienomis prasidėjo mano naujas, jau kaip 
klieriko, gyvenimas. 


KAUNO KUNIGŲ SEMINARIJA 
(1922—1925) 
Tuo metu seminarija turėjo keturis kursus. Į ją 
buvo: priimami ir nebaigę gimnazijos. Mane, kaip ir 


40 


kitus abiturientus, priėmė į antrą kursą. Pradžioje 
buvau patenkintas, kad man, kaip vyresnio amžiaus 
klierikui (turėjau 26 metus) buvo sutrumpintas semijari- 
joje buvimo laikas. Bet greit pastebėjau, kad tai neišėjo 
man į naudą. Dėl šitokio sutrumpinimo nebuvo išeiti 
teologijos pagrindai, o tai trukdė tęsti tolimesnes 
studijas ir orientuotis praktiškame gyvenime. 

Mano laikais seminarija buvo inkorporuota į 
Teologijos-filosofijos fakulteto Bendrąjį ruožą, kur 
mokslas tęsėsi irgi ketverius metus. Tiems, kurie norėjo 
gauti licensijato ar daktarato laipsnį, tarnavo dvejų 
metų specialus ruožas. Teologams privaloma dvejų 
metų filosofijos kursą klierikai išeidavo liciejiniuose 
kursuose. Liciejiniuose kursuose gaudavo abitūrą tie, 
kurie stodavo į seminariją, nebaigę gimnazijos. Praktiš- 
kai abiturientai, įstoję į seminariją, turėjo joje mokytis 5 
metus, o be abitūros — 7 metus. 

Mano laikais kunigų seminarijos rektoriumi buvo 
garsusis tautos dainius prelatas J. Maironis. Jis 
teologams dėstė moralinę teologiją. Fundamentalinę 
teologiją dėstė prof. P. Bučys; dogmatinę — prof. B. 
Česnys. Šv. Rašto Naują Testamentą dėstė vysk. J. 
Skvireckas; Senąjį Testamentą — prof. Al. Grigaitis, 
Bažnytinę teisę — prof. Šaulys ir dr. P. Malakauskas; 
pastoralinę teologiją — kanauninkas K. Paltarokas; 
bažnytinę istoriją — kun. Alekna; patristiką — kun. M. 
Morkelis; bažnytinį giedojimą — kun. T. Brazys; 
asketiką — kun. Meškauskas, jis gi buvo ir dvasios 
tėvas; pastoralinę higieną — dr. R. Šliupas. 

Visi dalykai buvo dėstomi lietuvių kalba. Nors 
teologines disciplinas dėstė ano meto garsūs profesoriai, 
tačiau mokslas teologiniame fakultete nebuvo dar 
pakankamai aukšto lygio. Jis buvo gerokai atsilikęs 
nuo teologinių studijų Vakaruose. Žinoma, aš tą 
skirtumą pastebėjau tik tada, kai man pačiam teko 


41 


studijuoti užsienyje. Būdamas seminarijoje, teologinė- 
mis studijomis buvau visiškai patenkintas, nors man, 
kaip vyresnio amžiaus studentui, jos nebuvo lengvos. 
Bet kadangi jos man patiko, sugebėjau nugalėti visus 
sunkumus ir. visą laiką pasilikti pirmųjų tarpe. 

Patiko man ir griežta tvarka, viešpatavusi 
seminarijoje. Viskas čia buvo griežtai suskirstyta: laikas 
keltis, laikas gulti; laikas darbui, laikas maldai; laikas 
taip pat ir poilsiui. Nuo tokios tvarkos, besiblaškyda- 
mas gyvenime, buvau jau atpratęs. Čia supratau, kad ji 
yra be galo reikalinga ir sveikatai, ir kūrybingam 
darbui. 

Patiko man ir gana draugiški santykiai, viešpatavę 
klierikų tarpe, bet man ypač patiko gražus klierikų 
choro giedojimas. Savo darniu giedojimu jis puošė ne 
tik pamaldas seminarijos bažnyčioje, bet ir katedroje. 
Kai kurios antifonos dar ir šiandien skamba mano — 
seno žmogaus — ausyse ir kelia širdį aukštyn. 

Mano laikais seminarijoje kokių nors būrelių, 
kurie plačiau nagrinėtų kurį specialų klausimą, nebuvo. 
Egzistavo tik pusiau vieša, pusiau slapta šv. Tomo 
Akviniečio kuopelė. Ji užsiliko dar iš tų laikų, kai 
seminarijoje viešpatavo lenkiška dvasia. Jos tikslas 
buvo palaikyti lietuvybę klierikų tarpe ir padėti jiems 
sėkmingai pasiruošti apaštalavimui lietuvių tarpe. 
Mano laikais ji daugiau domėjosi asketiniais klausi- 
mais. 

Seminarijoje užsimezgė mano pirmoji pažintis su 
tėvais jėzuitais. Jie į Lietuvą atvyko vysk. Karevičiaus 
prašymu, pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavi- 
mo metais. Jėzuitams vadovavo Tėvas Kipas. Vysk. 
Karevičius tėvams jėzuitams pavedė Šv. Pranciškaus 
Ksavero bažnyčią, esančią Rotušės aikštėje. Caro 
laikais ši bažnyčia buvo paversta cerkve, o esančiose prie 
jos patalpose apsigyveno provoslavų archiriejus. Tėvų 


42 


jėzuitų pastangomis bažnyčia buvo suremontuota ir joje 
pradėtos laikyti lietuviškos pamaldos. Suremontuotose 
patalpose tėvai jėzuitai įsteigė žemesnes gimnazijos 
klases berniukams, kurios palengvėl išaugo į gimnaziją. 
Nors daug kam imponavo tėvo Kipo energija ir jo 
organizacinis talentas, tačiau daug kas kunigų ir klierikų 
tarpe jo nemėgo, ypač dėl jo vokiško griežtumo. 
Daugelis norėjo, kad tėvai jėzuitai būtų buvę pakviesti 
ne iš Vokietijos, bet iš Belgijos, Olandijos ar kurios kitos 
mažesnės valstybės. 

Seminarijoje klierikų širdis patraukė kitas jėzuitas 
— tėvas Benediktas Andriuška. Jis baigė savo studijas 
prancūzų vedamoje kolegijoje, saloje, kuri priklausė 
Anglijai. Grįžo kokiam pusmečiui 1919 metais. Visam 
laikui į Lietuvą grįžo 1923 metais, sykiu su tėvu Kipu. 
Seminarijoje jam buvo pavesta klierikams dėstyti 
lotynų kalbą. 

Tai buvo pamaldžios dvasios, griežtos tvarkos ir 
intensyvaus darbo žmogus. Darbavosi ne tik su 
klierikais, bet buvo ypač atsidėjęs rašymui. Gyveno 
seminarijos patalpose. Kiekvieną kartą, kada tik eidavai 
pro jo kambarį, visuomet girdėdavai braškant rašomąją 
mašinėlę. Nepaprasto darbštumo dėka jis yra parašęs ir 
išvertęs visą šusnį (apie 40) teologinio bei asketinio 
turinio knygų-knygučių. Pasižymėjo kaip labai produk- 
tyvus krikščioniškos literatūros kūrėjas. Pabrėžtina, 
kad jis buvo ne tik savo knygų kūrėjas, bet ir jų 
leidėjas. 

Nors tėvas Andriuška buvo labai darbštus, tačiau 
Jis nebuvo kietas, sausas, savyje užsidaręs žmogus. 
Lotynų kalbą gerai mokėjo, sugebėjo išreikalauti ją ir iš 
savo mokinių. Tačiau jo dėstymas nebuvo sausas. Jis 
mokėjo pamokas pajvairinti įdomiomis pastabomis, 
Juokingais įterpiniais. Rekreacijų metu jis noriai 
bendradarbiavo su klierikais. Turėdamas neblogą balsą, 

43 


dainuodavo su jais įvairias lietuviškas dainas, o ypač. 
juokingas, žemaitiškas. Mėgdavo įdomiai papasakoti, 
kaip jis pajuto pašaukimą stoti į vienuolyną, kaip 
keliavo per Lietuvą ir Lenkiją iki sienos, kaip apstatė 
rusų sargybinius, saugojusius sieną, kaip jį, perėjusį 
sieną, priėmė ir pavalgydino lenkų valstiečio žmona; 
kaip buvo priimtas į lenkų jėzuitų provinciją; kaip 
mokė lenkiukus lotynų kalbos ir kitus įdomius dalykus. 
Tačiau T. Andriuška turėjo tiek takto, kad nei savo 
viešuose pasisakymuose, nei privačiai nieko neragino 
stoti į Jėzaus Draugiją. Daugių daugiausia — jei kas 
kreipdavosi į jį pašaukimo klausimu — duodavo 
pasiskaityti atitinkamą knygutę. 

Klierikai mėgo klausyti jo įdomių konferencijų, 
dalyvauti jo atliekamose pamaldose, o ypač mėgo jį 
kaip gabų sielų vadovą per išpažintį. Jo klausykla 
šeštadieniais būdavo visuomet penitentų apgulta. 

Bėgo metai. Mano studijos kunigų seminarijoje ėjo 
prie galo. 1925 m. pavasarį gavau aukštesniuosius 
šventimus, išlaikiau baigiamuosius egzaminus ir birželio 
14 dieną buvau įšventintas kunigu. Netrukus po to 
įvyko mano primicija Pašilės bažnyčioje. Iškilmes 
pagerbė savo apsilankymu tarp kitų svečių ir mano seni 
draugai iš Voronežo bei Petrapilio laikų — poetas 
Mykolaitis Putinas ir dr. Karvelis. Netrukus po to 
gavau paskyrimą dėstyti liciejiniuose kursuose mate- 
matiką su teise studijuoti apologetiką Specialiame 
teologijos ruože. 

Maždaug tuo laiku buvo baigtas kapitalinis 
seminarijos rūmų remontas. Abeji rūmai pasipuošė 
trečiuoju aukštu, gavo centralinį šildymą, gražiai 
įrengtą iškilmių salę ir sales paskaitoms. Nebuvo 
pamiršta įrengti ir moderniškas prausyklas. Visais šiais 
įrengimais gėrėjosi  Apaštališkasis vizitatorius a.a. 
arkivyskupas Jurgis Matulevičius, atvykęs į Lietuvą 


44 


tvarkyti bažnytinių reikalų. Savo malonia šypsena, 
savo taktišku ir tėvišku elgesiu jis visiems patiko, 
palikdamas visur malonų įspūdį. Sudaręs bažnytinės 
reformos projektą, arkivysk. Matulevičius grįžo atgal į 
Romą. Ten gavo šv. Tėvo šio projekto patvirtinimą ir 
1926 m. pavasarį vėl atvyko į Lietuvą vykdyti projektą. 
Lietuvoje buvo įsteigta atskira bažnytinė provincija, 
priklausoma tiesiog nuo Romos. Šią provinciją sudarė 
Kauno arkivyskupija ir keturios vyskupijos: Telšių, 
Panevėžio, Vilkaviškio, Kaišiadorių bei Klaipėdos 
prelatūra, esanti Telšių vyskupijos jurisdikcijoje. Kauno 
arkivyskupu buvo paskirtas Žemaičių vyskupo pagalbi- 
ninkas Juozas Skvireckas; Vilkaviškio vyskupų — 
buvęs Seinių vysk. Antanas Karosas; jo koadjutoriumi 
— vysk. Mečislovas Reinys; Panevėžio vyskupu — 
Kazimieras Paltarokas; Telšių vyskupų — Justinas 
Staugaitis; Kaišiadorių vyskupu — Juozas Kukta. Tą 
patį pavasarį Kauno katedroje įvyko naujų vyskupų — 
J. Staugaičio, K. Paltaroko, J. Kuktos ir M. Reinio — 
konsekracijos iškilmės. 

Nebeatsimenuų, 1925 ar 1926 metais vasarą buvo 
šaukiamas pasaulinis priešalkoholinis kongresas Tartu 
mieste (Estija). Dr. Gylio paragintas, ir aš su kun. 
Mozūru sutikau jame dalyvauti. Taip pat dalyvavo 
studentų abstinentų draugovės atstovai su studentu 
Pakarkliu priešakyje. Į kongresą suvažiavo delegatai iš 
Amerikos ir Europos kraštų. Dr. Gylis skaitė paskaitą 
apie blaivybės padėtį Lietuvoje ir jos perspektyvas 
ateityje. Pranešimai ir debatai buvo beveik išimtinai 
daromi anglų ir vokiečių kalbomis, kurių mudu su kun. 
Mozūru kaip reikiant nemokėjome. Todėl ir negalėjome 
kongrese aktyviai dalyvauti, ar tinkamai pasinaudoti jo 
darbo vaisiais. 

Seminarijos rektorius, garbingas tautos dainius 
Maironis, jausdamas savo sveikatos dėl senatvės 


45 


silpnėjimą, ieškojo kandidato, kuriam eventualiai galėtų 
perleisti moralinės teologijos dėstymą. Nežinau kodėl, 
bet aš jam kritau į akį. Jo iniciatyva Teologijos- 
filosofijos fakultetas man paskyrė 200 litų stipendiją 
mėnesiui pasiruošti profesūrai. Tuo metu garsėjo 
Miunsterio universiteto profesorius J. Mausbachas, 
dėstęs moralinę teologiją. ir apologetiką. Ten mane ir 
nukreipė fakulteto vadovybė. 


MIUNSTERIS 

1926 metų rudenį iškeliauju į Miunsterį (Vokietija). 
Prof. Mausbachas priėmė nuoširdžiai. Rekomendavo, 
pas kurį kleboną galėčiau gauti kambarį ir išlaikymą; 
taip pat kaip aš turiu pradėti studijas. Po to pradėjau 
savo darbą. Anuomet Vokietijos universitetuose teolo- 
gijos fakultetų paskaitos buvo viešos. Jas galėjo lankyti 
ne tiktai vaikinai, bet ir merginos. Kandidatai į 
kunigus, tiesa, gyveno tam tikruose bendrabučiuose, bet 
ne seminarijoje. Tik baigę fakulteto teorinius dalykus, 
jie būdavo apgyvendinami seminarijoje. Ten gaudavo 
šventimus, ten išeidavo dalykus, netarpiškai reikalingus 
pastoracijai, pvz., sakramentų administravimą, bažny- 
tinę iškalbą, katechetiką ir panašias disciplinas. 

Man labai patiko, kad visi seminarijos klierikai, 
sykiu su savo regensu (rektoriumi), valgydavo prie 
bendro stalo ir nuoširdžiai tarp savęs bendravo. Šiuos 
artimus santykius jie palaikydavo ir išėję iš seminarijos. 
Nustatytą dieną savaitėje visi rinkdavosi į savo 
„conveniat“ (pobūvį), kur prie arbatos ar kavos 
puoduko galėjo laisvai pakalbėti, pasidalinti įspūdžiais, 
gauti draugišką patarimą. Rinkdavosi ne visi kunigai 
tą pačią dieną, bet atskirai. Sakysime, trečiadieniais 
rinkdavosi klebonai, ketvirtadieniais — vikarai. Į juos 
ateidavo ir vietos vyskupas, bet ne kaip valdytojas ar 


46 


viršininkas, o kaip vyresnysis draugas. Pats mačiau, 
kaip vyskupas su savo kunigais draugiškai šnekučiavo, 
su jais juokavo. Nejutau, kad dėl to mažėtų vyskupo 
autoritetas. Priešingai, man atrodė, kad dėl to jis dar 
labiau stiprėjo. 

Kartą per mėnesį visi miesto kunigai rinkdavosi į 
jiems pritaikytą konferenciją. Ją vesdavo kas nors iš 
tėvų vienuolių. Ta proga kunigai atlikdavo išpažintį. 
Šventadieniais popietinėmis valandomis būdavo rengia- 
mos pamaldos atskirom tikinčiųjų grupėm: jaunimui, 
vyrams, moterims. Man patikdavo, kad šventadienių 
išvakarėse buvo rengiamos trumpos pamaldos prie 
išstatyto Švč. Sakramento ir sudaroma proga norin- 
tiems atlikti išpažintį. 

Bet mano studijos judėjo į priekį labai pamažu. 
Trukdė, kad kaip reikiant nemokėjau vokiečių kalbos, 
taip pat nebuvau sistematingai išėjęs filosofijos kurso. 
Buvo ir kitokių kliūčių. Todėl perspektyva. per porą 
metų padaryti daktaratą, kaip to norėjo Teologijos- 
filosofijos fakultetas labai sumažėjo, tiesiog išblėso. 
Nebuvo su kuo atvirai pasitarti. Pasijutau vienas su 
savo bėdom. Ėmė varginti neramumai, skrupulingumas. 
Pradėjau nuoširdžiau melstis. Taip tęsėsi savaitė, kita. 
Stoti į vienuolyną negalvojau, 0 jėzuitams jaučiau 
ypatingą antipatiją. Tačiau įvyko tai, ko aš nenorėjau. 

Bestudijuodamas fakulteto bibliotekoje, aš kaip tik 
tai vieną kartą ilgiau susimąsčiau ir po to pajutau 
nenugalimą norą stoti į vienuolyną — ir tai ne kur 
kitur, o kaip tik į Jėzaus Draugiją! Kitą dieną savo 
nusistatymą pareiškiau vietos namų vyresniajam. Jis 
pavedė kitiems tėvams mane paegzaminuoti. Po dienos 
kitos man buvo pranešta, kad esu priimtas į tėvų jėzuitų 
vienuolyną. Šiam sumanymui įgyvendinti reikėjo gauti 
arkivyskupo Skvirecko sutikimą. O tai nebuvo lengvas 
dalykas. Fakulteto vadovybė buvo tam priešinga. 


47 


Laimei, arkivyskupas nepanorėjo daryti kliūčių ir savo 
sutikimą davė. Gavęs sutikimą, grįžau į Kauną tvarkyti 
savo reikalų. Jau rengiaus vykti į naujokyną, kai 


netikėtai susirgau apendicitu. Pradžioje dar nekreipiau į 


tai dėmesio, bet skausmams didėjant, turėjau kreiptis 
pas tuo metu garsų chirurgą, profesorių Hagentorną. 
Jis paskyrė skubią operaciją. Operacija buvo gana 
komplikuota, nes atvykau pavėluotai. Tačiau viskas 
pasisekė laimingai. Tik išgijimas užsitęsė vietoje vienos, 
tris savaites. Kadangi naujokynas turėjo netrukus 
prasidėti, todėl aš, nors ir ne visai pasveikęs, sykiu su 
kitais dviem kandidatais (Bieliūnu ir Petruliavičium) 
išskubėjau į Olandiją. 


SCHERENBERG 
(Zerenbergas) 


1927 metų balandžio 27 dieną aš buvau Zeren- 
berge, kur pradėjau naujokyną ir tuo pačiu savo naują 
vienuolišką gyvenimą. Naujokyno uždavinys — 
nutiesti tokius gyvenimo pagrindus, kurie, anot apašta- 
lo, padėtų numarinti savyje senąjį žmogų ir išugdyti 
naują, pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tačiau 
kiekviena vienuolija savaip siekia šio tikslo. Jas visas 
galima suskirstyti į dvi didesnes grupes: į kontempliaty- 
viuosius ir aktyviuosius. Kontempliatyvieji pirmoje 
eilėje savo dėmesį skiria savęs tobulinimui, maldai ir 
atgailai, o apaštalavimui, suprantama aktyviam, tik tiek 
laiko, kiek jo lieka nuo šio pagrindinio tikslo. Aktyvieji, 
siekdami irgi savęs tobulinimo, pirmiausia stengiasi 
padėti artimui. Šv. Ignacas šias dvi kryptis jungia į 
vieną sintezę. Pagal jį, ir savęs tobulinimas, ir 
apaštalavimas yra lygaus svarbumo. Jie neturi kits 
kitam trukdyti, bet padėti. Savęs tobulinimas turi būti 
taip atliekamas, kad paruoštų sėkmingam apaštalavi- 


48 


mui, o apaštalavimas — kad padėtų savęs tobulinimui. 
Šiam tikslui pasiekti tarnauja šv. Ignaco paruošta 
askezė. Štai jos charakteringesni bruožai: 

1. Kiek galima gilesnis savęs pažinimas. Šv. 
Ignacas visų pirma reikalauja kiek galima gilesnio savęs 
pažinimo. Kandidatas į Jėzaus Draugiją turi pažinti 
savo temperamentą, savo talentus, savo gerus ir blogus 
polinkius, 0 ypač pažinti savo vyraujančią ydą, iš 
kurios, kaip iš šaltinio, kyla kitos ydos. 

2. Agere contra. 

Geras savybes šv. Ignacas ragina puoselėti ir 
ugdyti, o su savo blogais palinkimais vesti kovą be 
jokio pasigailėjimo. Ypač griežtai ragina kovoti su savo 
vyraujančia yda. Kovoti kaip ragina Išganytojass: jei 
tavo akis piktina tave, išlupk ją; jei tavo ranka piktina 
tave, nukirsk ją! Geriausia priemonė nugalėti ydą, anot 
šv. Ignaco, yra agere contra, tai yra, veikti priešinga 
kryptimi, negu yda gundo. Pavyzdžiui, jei kas yra linkęs 
į puikybę, tas nuolatos turi praktikuoti nuolankumą; 
kas yra linkęs į šykštumą, tas turi praktikuoti dosnumą; 
xas jaučiasi esąs egoistas, tas turi stengtis kiek galima 
daugiau daryti gera artimui ir t.t. 

3. Klusnumas. 

Dėl neklusnumo įvyko pirmoji žmonijos tragedija. 
Todėl ir šios tragedijos atitaisymas turi vykti paklusnu- 
mo praktikavimu. Štai dėl ko paklusnumo Dievo valiai, 
kiek ji pasireiškia Dievo ir Bažnyčios įsakymuose, 
vyresniųjų patvarkymuose, gyvenimo įvykių reikalavi- 
muose, akcentavimą šv. Ignacas deda savo visos askezės 
pagrindan; tai yra šv. Ignaco askezės žymė. 

4. Didžiadvasiškumas. 

Šv. Ignacas trokšta ir ragina, kad kiekvienas 
Draugijos narys savo veikloje vadovautųsi kiek galima 
tobulesniais motyvais ir net tuose dalykuose, kurie yra 
palikti laisvam žmogaus apsisprendimui, rinktųsi ne tai, 


49 


kas patogu ir malonu, bet tai, kas yra tobuliau, kas 
daugiau patarnauja Dievo garbinimui ir sielų išgany- 
mui. 

5. Aktyvumas. 

Šv. Ignacas, be abejo, pripažįsta, kad be Dievo 
malonės žmogus nieko negali padaryti sielos išganymui. 
Bet šv. Ignacas gerai žino, kad, bendradarbiaudamas su 
Dievo malone, žmogus gali daug gera padaryti sielai 
išganyti. Tačiau praktiškoje veikloje elkis taip, lyg nuo 
tavęs vieno priklausytų tikslo pasiekimas. Todėl tikslui 
pasiekti rinkis tinkamiausias priemones, atiduoki visas 
savo jėgas, nebijoki pavojų. Šio didžiadvasiško aktyvu- 
mo šv. Ignacas ragina prašyti iš Viešpaties gražioje 
maldelėje: ,Išmokyk mane, Viešpatie, taip Tau tarnau- 
ti, kaip tikram Tavo kariui pridera: duoti ir 
neskaičiuoti, kovoti ir nežiūrėti žaizdų; dirbti ir 
neieškoti poilsio; aukotis ir negalvoti apie atlyginimą. 
Atlyginimu man už tai tebūnie išpildymas Tavo šventos 
valios!“ 

6. Po Kristaus vėliava. , 

Šv. rekolekcijose šv. Ignacas vaizduoja Kristų kaip 
maloningą Karalių, atėjusį į šį pasaulį gelbėti sielų iš 
nuodėmių liūno ir piktosios dvasios vergijos. Kova 
sunki, bet pergalė yra garantuota, jeigu su Kristumi 
darbuojamasi ir po Jo vėliava kovojama. Po šia 
garbinga ir išganinga Kristaus vėliava šv. Ignacas 
rikiuoja visus savo Draugijos narius, savo pasekėjus. Jų 
visų šūkis: su Kristumi darbuotis, su Kristumi kovoti, 
su Kristumi kentėti, bet su Kristumi ir nugalėti! 

Šv. Ignaco askezės principai yra kilnūs, bet juos 
įgyvendinti ne taip lengva. Tam reikia didelio ryžto, 
didelio savęs nugalėjimo, didelės ištvermės. Man buvo 
sunku ta prasme, kad atvykau į vienuolyną, jau 
būdamas kunigu. Turėjau savo pažiūras, savo įpročius, 
savo pomėgius. Kartais būdavo taip sunku, kad 


50 


nežinojai žmogus, ko griebtis. Tačiau ir tokiomis 
valandomis sielos gilumoje viešpatavo nujautimas, kad 
esu kerame kelyje, kad būtinai reikia ištverti ir ištesėti. 
Ir, ačiū Dievui, pasisekė ištverti. Sėkmingai baigiau 
pirmuosius naujokyno metus Zerenberge. Antruosius 
metus man, kaip kunigui, buvo leista atlikti Valkenbur- 
go kolegijoje. Ten 1929 m. pavasarį padariau pirmuosi- 
us vienuoliškus įžadus. 


VALKENBURGAS 


Valkenburgas — kur kas didesnis miestelis, negu 
Zerenbergas. Čia ir gamtovaizdis kitoks. Jeigu Zeren- 
bergas yra išsidėstęs žemoje vietoje su, į visas puses 
besitęsiančiomis, pievomis, tai Valkenburgas stovi kur 
kas aukštesnėje vietovėje, pajvairintoje kalvų ir kalve- 
lių. Čia ir žemė derlingesnė. Ne be reikalo šis kraštas 
yra vadinamas Olandijos aruodu. Palyginti gražios 
vietovės sutraukia į Valkenburgą nemažai turistų. Čia 
savotiška Olandijos sanatorija. Gyventojai — tipiški 
flamai: flegmatikai, ramūs, pamaldūs, uoliai lanką savo 
bažnytėlę. Pati kolegija mano laikais buvo išsidėsčiusi 
gana gražioje vietoje. Turėjo savo gražų parką. Be 
bendros koplyčios kolegija turėjo du didelius korpusus. 
Vienas buvo skiriamas studijuojantiems filosofiją, kitas 
— studijuojantiems teologiją. Filosofijos studijos tęsėsi 
trejus metus (kunigams — dvejus); teologijos studijos 
— ketverius. O besiruošiantieji profesūrai turėjo 
studijuoti dar porą metų, dažniausiai kurioje nors 
Romos aukštojoje mokykloje. Nors buvo išeinamos 
visos disciplinos, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas 
dogmatinei ir moralinei teologijai. 

Studijų metodas — scholiastinis. Studentas buvo 
pratinamas kiekvieną tikėjimo tiesą gerai pergalvoti, 
mokėti ją tiksliai suformuluoti, pagrįsti ir, kas svarbiau- 


51 


sia, mokėti apginti nuo daromų priekaištų. Tam tikslui 
tarnavo vieši disputai, kuriuose visi studentai turėjo 
dalyvauti. Metų gale studentai turėjo laikyti egzaminus 
iš išeito kurso, o studijų gale — iš viso teologijos ir 
filosofijos kurso. Šis metodas gana gerai tiko teologijai 
ir filosofijai, mažiau istorinėm disciplinom. Bet ir joms 
buvo naudingas, nes įpratindavo studentus kritiškai ir 
logiškai galvoti. 

Studijų tvarka reikalavo didelio jėgų įtempimo. 
Kad studentai nepertemptų stygų, be švenčių tarnavo 
dar „vilos dienos“, kurios buvo pašvęstos sveikam 
poilsiui. Po visų egzaminų, kurie reguliariai vykdavo 
liepos mėnesį, studentai turėjo dviejų savaičių 
atostogas, kurių metu jie galėjo visiškai atsikvėpti ir 
pailsėti. Po to dar pusantro mėnesio nebūdavo 
paskaitų. Šis laikas buvo skiriamas privatinėm studi- 
jom. Šiuo laikotarpiu studentai kunigai buvo siunčiami 
į „parapijas pavaduoti susirgusį ar atostogaujantį 
konfratrą. Šiuo laikotarpiu ir man teko patalkininkauti 
kunigams Sacheno apylinkėje ir Triero mieste. Buvau 
atvažiavęs net į Lietuvą sakyti pamokslų Gruzdžiuose ir 
Šiluvoje. 

Studentų sąstatas buvo gana margas. Be vokiečių 
buvo nemažai atvykusių iš įvairių Europos ir Amerikos 
kraštų. Tačiau visų santykiai buvo draugiški. Visi 
jautėmės vienos ir tos pačios dvasinės šeimos nariai, 
siekią vieno ir to paties tikslo. 

Taip prabėgo mano ketveri studijų metai Valken- 
burge. 1932 m. vasarą baigiau savo studijas ir gavau 
paskyrimą vykti į Kauną. 


KAUNAS 
(1932—1948) 


1932 metais pavasarį mirė ilgametis Kauno kunigų 
seminarijos rektorius prelatas Mačiulis-Maironis. Jo 


52 


vieton buvo paskirtas kan. Penkauskas. Bet su prelato 
Maironio mirtimi pradėjo vakuoti ir moralinės teologi- 
jos katedra. Arkivysk. Skvirecko patvarkymu, šią 
katedrą turėjau užimti aš. Po to, kai Teologijos- 
filosofijos fakulteto vadovybei buvo įteiktas mano 
doktoratas, ji leido man pradėti darbą privat-docento 
teisėmis. Tai įvyko 1932 metų rudenį. 

Turiu prisipažinti, kad pirmieji žingsniai buvo man 
gana sunkūs. Kursas platus, daug naujų problemų, 
medžiaga dar ne visai apvaldyta. O svarbiausia — 
turėjau kalbėti iš tos pačios katedros, iš kurios dar 
neseniai kalbėjo ne tik nusipelnęs profesorius, bet ir 
garsus tautos dainius! Jaučiau, kad nesiseka užmegzti 
kontaktą su auditorija, jaučiau, kad mano klausytojai 
yra nusivylę naujuoju savo dėstytoju. Bet sykiu jaučiau, 
kad kelio atgal nėra, kad iškilusius sunkumus turiu 
žūtbūt nugalėti. Todėl su visu atsidavimu kibau į darbą. 
Kiekvieną paskaitą stengiausi pats gerai išnagrinėti, 
surasti tinkamą jai formą; stengiausi, kad dėstomas 
dalykas klausytojams būtų kiek galima suprantamesnis. 
Šios pastangos davė savo vaisių. Metų gale pajutau, 
kad suradau savo kelią ir kad pajėgiu sėkmingai dirbti 
man pavestą darbą. 

Pasibaigus pirmiems mano dėstymo metams, 
fakulteto vadovybė pradėjo mane raginti parašyti, kaip 
to reikalavo fakulteto reguliaminas, specialią studiją, 
įteikti ją vadovybei ir, kas svarbiausia, apginti ją 
viešame fakulteto posėdyje, kuriame galėjo dalyvauti ir 
pašaliniai suinteresuoti asmenys. 

Tuo metu Vokietijoje ėjo smarkūs ginčai dėl 
negimusios gyvybės panaikinimo legalizavimo. Mane 
šis klausimas suintrigavo. Pasiryžau jį visapusiškai 
panagrinėti. Tuo tikslu 1933 metais per vasaros 
atostogas išvykau į užsienį paieškoti reikalingos 
medžiagos ir pasikonsultuoti su nusimanančiais žmonė- 


53 


mis. Sugrįžęs šią medžiagą sutvarkiau, ir 1934 metais 
' pabaigiau rašyti knygą, pavadintą ,,Negimusios gyvybės 
panaikinimas“. Ji buvo įteikta ir apginta viešame 
fakulteto posėdyje 1934 metų rudenį. Po to aš buvau 
pakeltas į docentus ir paskirtas moralinės teologijos 
katedros vedėju. 

Maždaug apie tą laiką arkivysk. Skvireckas 
sumanė šaukti Kauno arkivyskupijos sinodą. Šiam 
sinodui šaukti buvo įsteigtos kelios komisijos; jų tarpe 
Ar komisija kunigų seminarijos reguliaminui paruošti. 
Jos nariu ir man teko būti, ir pasidarbuoti kokį 
pusmetį. Be to, arkivyskupas paskyrė mane dar ir į 
kitas komisijas, kurios, einant kanonais, turėjo būti 
įsteigtos prie kiekvienos kurijos. O mano namuose, 
Rotušės 12, turėjau perimti dvasios tėvo ir namų 
vyresniojo patarėjo pareigas. 

Atvažiavęs į Kauną, jau neradau seminarijoje, 
mėgstamojo Tėvo B. Andriuškos. Jis buvo persikėlęs į 
Šiaulius, kur jo pastangomis buvo įkurta graži 
rezidencija ir pastatyta nauja jauki bažnytėlė. Į jos 
pašventinimo iškilmes, kurias atliko vietos dekanas 
(Lapis), buvau pakviestas ir aš. Ten man teko savo 
akimis išvysti gražią seno kunigo mirtį. Iškilmės 
pasibaigė. Procesija prisiartino prie didžiojo altoriaus, 
norėdama padėkoti Aukščiausiajam už naują šventovę. 
Kartu dalyvavo senukas kunigas. Jis klaupdamas 
sukniubo be sąmonės ties altoriumi. Visos pastangos jį 
atgaivinti buvo nesėkmingos — tą pačią dieną jis mirė 
zakristijoje. Visagalis Dievas, atrodo, panorėjo savo 
tarną,  paaukojusį savo gyvenimą, besidarbuojant 
žemiškoje šventovėje, paimti iš šios šventovės į dangiš- 
kąją! 

Šia proga noriu kiek plačiau užsiminti T: Andriuš- 
kos ir T. Kipo nesutarimo pagrindą. T. Kipas 
pasižymėjo savo energija ir organizaciniu talentu. Jis 


54 


puikiai mokėjo išnaudoti momentą, mokėjo laimėti 
visa, ką tuo momentu galima laimėti, per daug 
negalvodamas, kas dėl to gali būti ateityje. Reikia 
pripažinti, kad T. Kipui rektoriaujant, buvo padaryta 
nemažai gerų dalykų. Kaip jau minėta, atremontuota 
bažnyčia, įvestos, tikinčiųjų mėgstamos, lietuviškos 
pamaldos, įkurta moderni gimnazija su savo turtingais 
kabinetais ir gausiu bendrabučiu. Įsteigtas naujokynas 
Pagryžuvyje. Gerokai padidėjo lietuvių tėvų jėzuitų, 
kurie savo misijomis, rekolekcijomis, konferencijomis, 
o taip pat spausdintu žodžiu gražiai talkininkavo 
parapijos kunigams, dirbantiems pastoracinį darbą. 
Tėvas Kipas, norėdamas gauti lėšų ir iš valstybės įstaigų 
savo sumanymams realizuoti, suėjo į artimus santykius 
su tuometiniu prezidentu Antanu Smetona. Jis pasidarė 
šios šeimos artimas žmogus. Tai nepatiko katalikiškai 
visuomenei, kuri buvo priešinga diktatoriškoms Antano 
Smetonos tendencijoms. Ši aversija prieš tėvą Kipą ir jo 
vedamą politiką dar labiau padidėjo, kai Vokietijoje 
įsigalėjo Hitleris ir kai paaiškėjo jo užmačios prijungti 
Klaipėdos kraštą prie Vokietijos. Tada katalikiška 
visuomenė stengėsi suartėti su santarvės valstybėmis 
(Prancūzija ir Anglija), o tuo tarpu vokiečių atstovas 
per T. Kipą darė žygių, kad Lietuva orientuotųsi į 
Vokietiją. Tėvas B. Andriuška manė, kad šitokia 
vienašališka Tėvo Kipo politika gali būti ateityje labai 
žalinga tėvų jėzuitų veiklai Lietuvoje. Todėl, kur 
galėdamas, jai priešinosi. Ilgainiui trynimasis tarp T. 
Andriuškos ir T. Kipo išsivystė į trynimąsi tarp 
vokiečių ir lietuvių jėzuitų. Roma, tai sužinojusi, 
atsiuntė vizitatorių. Juo buvo flamų tautybės belgas, 
mokąs iš savo patirties gerai orientuotis tokioje 
situacijoje, kuri buvo tuomet Lietuvoje. Jis, ištyręs 
padėtį, rekomendavo Tėvui generolui įkurti savarankiš- 
ką Lietuvos jėzuitų provinciją. Pirmuoju tos provincijos 
vyresniuoju buvo paskirtas Tėvas Benediktas Andriuš- 


55 


ka. Jis šias pareigas ėjo nuo 1936 iki 1941 metų. Be 

Kauno ir Šiaulių, kurį laiką darbavosi Pagryžuvyje, 
dėstydamas fratrams filosofoją. Tarybinei valdžiai iš 
naujo atėjus į Lietuvą 1944 metais, grįžo į Šiaulius. Ten 
netrukus suėjo į konfliktą su vietos valdžia, turėjo 
atlaikyti kryžminį tardymą partijos biuro posėdyje. 

Laikėsi labai tvirtai, drąsiai gindamas tikėjimą ir 
tikinčiųjų teises. Buvo apkaltintas ir pasmerktas kaip 
Vatikano šnipas. Negalėdamas daugiau darbuotis 
Šiauliuose, persikėlė dirbti į kuklią Varlukio parapiją. 
Čia 1949 metais buvo areštuotas, nuteistas 10 metų ir 
deportuotas į Verchne-Uralsko griežto režimo kalėjimą. 
Pats daug kentėdamas, savo kentėjimais nesiskundė. 
Priešingai — rašė kupinus humoro ir paguodos laiškus 
savo vienminčiams, ragindamas ištverti. Mirė 1951 metų 
vasario 21 dieną nuo insulto, palikdamas šviesų tikėjimo 
gynėjo ir kentėtojo už šį tikėjimą pavyzdį. 

1937 metais baigėsi 10 metų nuo įstojimo į 
vienuolyną. Artinosi laikas daryti galutinius įžadus. 
Bet, deja, dar nebuvo atlikti tretieji bandymo metai — 
tercijatas. Tam tikslui Tėvas Bley suruošė man ir T. 
Fulstui su T. Ritmeisteriu sutrumpintus lavinimus 
Pagryžuvyje. Jiems pasibaigus, galėjau padaryti galuti- 
nius įžadus. 1937 metais jie buvo padaryti. 

Tėvas J. Paukštys, šis uolusis Eucharistijos 
karžygių judėjimo organizatorius, nenuilstamas žosistų 
idėjų propagatorius ir sumanus „Žvaigždės“ redaktori- 
us susitarė su kunigu Brizgiu paruošti platų katekizmą 
ir paskirti jį kaip nemokamą priedą 1938 metų 
„Žvaigždės“ skaitytojams. Metai ėjo prie galo, bet dar 
nieko nebuvo padaryta šiam gražiam sumanymui 
įgyvendinti. T. Paukštys nervinosi ir skaudžiai išgyveno 
šią nesėkmę. Tada, vyresniųjų patvarkymu, aš su Tėvu 
Rimkevičium turėjome paskubėti T. Paukščiui į 
pagalbą. Aš turėjau paruošti moralinę, o T. Rimkeviči- . 


56 


us — dogmatinę dalį. Laiko buvo labai maža. Reikėjo 
skubėti. Nors buvau pavargęs, bet darbas man sekėsi. 
Galimas daiktas, kad Maldos apaštalavimo nariai savo 
maldomis rėmė šį darbą. Kalėdų atostogų gale mano 
dalis buvo baigta. T. Rimkevičius dėl įvairių priežasčių 
negalėjo baigti savo dalies. Tokiu būdu pasaulį išvysti 
galėjo tik mano knyga, pavadinta „Laikykis įsakymų“ 
(geriau tiktų — „(Gyvenimo kelias“). 

Maždaug tuo pačiu laiku „Draugijoje“ buvo 
išspausdinta mano apybraiža „Modernieji laikai ir kai 
kurie krikščioniškosios doktrinos klausimai“. Kiek 
anksčiau ,Soteryje“ buvo spausdinta mano studija 
„Eutonazija“. O mano veikimo seminarijoje pradžioje 
— „Tiesos kelyje“ mano sulietuvinta Tėvo Buerth'o 
studija „„Ogino-Knaus teorija dorovės klausimu“. Buvo 
dar eilė šiaip straipsnių įvairiuose periodiniuose leidi- 
niuose. 

Po dramatiško Lenkijos ultimatumo 1938 metais 
užsimezgė diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir 
Lenkijos. Atsistatė susisiekimas tarp Kauno ir Vilniaus. 
Tada Tėvui Paukščiui šovė mintis suorganizuoti 
lietuvių katalikų ekskursiją į Vilniaus šventoves. Ši 
ekskursija tikrai įvyko 1939 metų pavasarį. Joje ir man 
teko dalyvauti. Ekskursantai vyko pakilia nuotaika. 
Nuolat skambėjo lietuviškos patriotinės dainos. Mus 
lydėjo lenkų kariai, turbūt įspėti savo vyresniųjų, 
netrukdė mums dainuoti. Nuvykę į Vilnių, galėjome 
nuoširdžiai pasimelsti Aušros Vartuose, Šv. Kazimiero 
koplyčioje ir kitose šventovėse lenkai nerodė mums 
didelio priešiškumo. Bet vietos lietuvių nuotaika buvo 
prislėgta ir ne vieno jų akys krypo į Rytus. . . Tarp lenkų 
ir vokiečių tuo metu jautėsi didelis įtempimas. Vokiečiai 
griežtai reikalavo laisvo kelio per koridorių tarp 
Vokietijos ir Rytprūsių. Lenkai šiam reikalavimui 
griežtai priešinosi. Daug kur skambėjo šūkiai: „Nie 
damy ziemi naszej“ — ,„„Neduosime nė pėdos mūsų 


57 


žemės!“ Reikėjo laukti, kad šis įtempimas ilgai negalės 
tęstis. Jis turės trūkti. Ir jis trūko: 1939 metų rudenį 
prasidėjo II pasaulinis karas. 


VILNIUS GRĮŽTA LIETUVAI 

Vokiečiai, spausdami Lenkiją iš vakarų, pietų ir 
šiaurės, greit ją nugalėjo. Vakarinę jos dalį pasiėmė sau, 
o rytinę — perleido Tarybų Sąjungai. Maskva sutiko 
atiduoti Vilnių Lietuvai, bet pareikalavo už tai leisti 
Lietuvos teritorijoje įkurdinti tarybines įgulas. Lietuvos 
delegacija, Maskvos griežtai spaudžiama, šį reikalavimą 
priėmė. Netrukus Vilniuje ir Vilniaus krašte susikūrė 
lietuviška administracija. Roma paskyrė vyskupą Reinį 
atgauto Vilniaus krašto apaštališkuoju administratoriu- 
mi. Tėvas Generolas išskyrė jėzuitų lenkišką kolegiją“ 
Vilniuje su gražia Šv. Kazimiero bažnyčia iš lenkų 
provincijos ir įjungė ją į Lietuvos provinciją. Padėtis 
kiek aprimo. Tačiau visi jautė, kad karas dar nepasibai- 
gė ir jis gali įsiliepsnoti dar su didesne jėga. Ir iš tikrųjų 
jis įsiliepsnojo. Tarybų Sąjunga, pasinaudodama, kad 
vokiečiai buvo sukoncentravę savo jėgas kovai su 
Prancūzija ir Anglija, 1940 metais užėmė Lietuvą bei 
kitas Pabaltijo valstybes, o po metų prasidėjo vokiečių 
žygiavimas į Rytus. 


SOVIETŲ VALDŽIA LIETUVOJE 

Minėtų 1940 metų birželio 15 dieną tarybinė 
kariuomenė įžygiavo į Kauną, iš kurio prez. A. 
Smetona pasitraukė į užsienį. Tą dieną vyko 
Teologijos-filosofijos fakulteto posėdis. Kai kurie 
posėdžio nariai, matydami atžygiuojančią tarybinę 
kariuomenę, guodė save, kad Maskva nedrįsianti 
visiškai naikinti Lietuvos nepriklausomybės, palikdama 


58 


Lietuvai tokį statusą, koks buvo paliktas Mongolijai. 
Deja, taip neįvyko. 

Maskva atsiuntė į Pabaltijį savo milžinišką 
kariuomenę, turėdama aiškų tikslą jį visiškai prijungti 
prie Tarybų Sąjungos. Tai buvo galima matyti iš jos 
skubių pastangų įvesti visur savo tvarką. Jau pirmomis 
dienomis buvo sudaryta, Maskvai palanki, vyriausybė 
su Paleckiu ir Gedvila priešakyje. Kariuomenėje 
pradėjo šeimininkauti politrukai. Nauja vyriausybė 
paskubomis skelbė rinkimus į Liaudies šeimą. Šis 
seimas buvo išrinktas teroro sąlygomis. Jis susidėjo tik 
iš komunistų ir jiems prijaučiančių nepartinių. Seimas 
tuoj pat paskelbė žemės ir turtų nacionalizaciją, norą 
dėtis prie Tarybų Sąjungos ir „išrinko“ delegaciją, kuri 
turėjo „prašyti“, kad Maskva teiktųsi priimti Lietuvą į 
Tarybų Sąjungos sudėtį. Maskva, žinoma, to ir telaukė. 
Ir taip 1940 metų liepos 21 dieną Lietuva kaip tarybinė 
respublika buvo inkorporuota į Tarybų Sąjungos 
sudėtį. Po to ypač suintensyvėjo griovimas viso to, kas 
nekomunistiška. Buvo uždaryti visi nekomunistiški 
laikraščiai, organizacijos, mokyklos, leidyklos. Vado- 
vaujantys asmenys suimami ir grūdami į kalėjimus. 
Buvo išbrauktas iš universiteto sudėties Teologijos- 
filosofijos fakultetas. Kauno seminarijos rūmai su visais 
jai priklausančiais pastatais buvo rekvizuoti ir paimti 
tarybinės kariuomenės reikalams. Nustojo veikusi ir 
Vilkaviškio bei Telšių kunigų seminarija. Iškilo pavo- 
jus, kad vyskupijos liks be kunigų. 

Tada vyskupai nutarė Kaune suorganizuoti vieną, 
visoms vyskupijoms skirtą, kunigų seminariją ir daryti 
viską, kad ji galėtų sėkmingai veikti. Šios seminarijos 
rektorium buvo paskirtas, neseniai konsekruotas, 
vyskupas V. Brizgys; dekanu — vysk. Padolskis. Į 
profesorių bei dėstytojų skaičių buvo įtraukti tinka- 
miausi asmenys iš anksčiau veikusių seminarijų. 


59 


Sunkiausias dalykas buvo rasti tinkamas patalpas, nes 
tarybinė valdžia jų nedavė. Į pagalbą atėjo katalikiškoji 
Kauno miesto visuomenė. Ji savo butuose užleido 
atiekamus kambarius klierikų apgyvendinimui. Paskai- 
tos buvo skaitomos studentų bažnyčioje, katedros 
zakristijoje ir panašiose patalpose. Seminarijos valgyklai 
dalį savo patalpų užleido prof. B. Česnys, kun. 
Stankevičius ir seserys širdietės Vilniaus g. 4. Jos, 
atrodo, buvo ir šios valgyklos virėjos. 

Įsigalėjus tarybinei santvarkai, sunkūs laikai atėjo 
ir vienuolynams. Tėvų jėzuitų gimnazija buvo greitu 
laiku suvalstybinta. Gyvenamas namas Rotušės 12 
paimtas kariuomenės reikalams — jame buvo apgyven- 
dinti lakūnai. Buvo suvalstybintas pagalbinis ūkis 
Bajėnuose ir poilsio namai Kulautuvoje. 

1941 metais suintensyvėjo vokiečių kilmės gyvento- 
jų repatriacija. Į repatriantų skaičių užsirašė ir vokiečiai 
jėzuitai. Vokiečių valstybė pasirūpino, kad vokiečiai 
jėzuitai nebūtų išmesti : gatvę. Jiems kaip pakaitalą už 
Rotušės 12 sekvestravimą tarybinė valdžia atidavė du 
butus Maironio namuose. Lietuviai jėzuitai turėjo 
ieškoti sau pastogės savo bažnyčios palėpėse. 1941 m. 
pavasarį vokiečiai jėzuitai: tėvai Kipas, Fangeris, 
Fulstas, Ritmeisteris, Boegneris, Austas, Pricėnas 
apleido Lietuvą ir išvyko į Vokietiją. 

Tų metų pavasaris buvo labai neramus. Tarybiniai 
pareigūnai atrodė labai susierzinę. Enkavedistų mašinos 
zujo po namus, ieškodami areštuotinų asmenų. Jiems 
nepageidautinus asmenis tiesiog gaudydavo gatvėse, 
grūsdavo į mašinas, veždavo į kalėjimus, o iš ten — į 
Rytus. Retas kuris iš areštuotųjų grįždavo atgal į 
Lietuvą. Šią skaudžią akciją nutraukė prasidėjęs karas 
tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos. 


60 


VOKIEČIAI ŽYGIUOJA Į RYTUS 


1941 metų birželio mėn. 22 d., 4 val. ryto Kauno 
miesto gyventojus išbudino perkūniškas trenksmas 
Aleksoto rajone. Vokiečių lėktuvai pradėjo bombar- 
duoti aerodromą ir kitus kariškus objektus. Netrukus 
po to per radiją pasigirdo Maskvos diktatoriaus 
pranešimas, kad Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą. 
Visur buvo girdimi išgąsdinti šauksmai: „Karas! Ka- 
ras!“ 

Kilo panika. Tarybiniai lakūnai, viską palikę, 
puolė į aerodromą, norėdami išgelbėti ten stovėjusius 
lėktuvus. Bet tik mažą jų dalį pasisekė išgelbėti. 
Vidudienį prasidėjo tarybinės kariuomenės traukimasis 
per Aleksoto tiltą į rytus. Taip tęsėsi visą dieną. Antrą 
nuo karo pradžios dieną teko išgyventi skaudų įvykį. 
Apie vidudienį iš aukšto Rotušės bokšto pakilo 
lietuviška trispalvė. Plevėsavo gana ilgoką laiką. Galop 
Ją pastebėjo besitraukianti tarybinė kariuomenė. Jos 
būrys apsupo Rotušę, nutraukė vėliavą, pagrobė ten 
rastą jauną vyrą ir, kaip pasakoja žmonės, išsivežę už 
miesto, sušaudė. 

Per tą laiką Kaunas nebuvo bombarduojamas. 
Vokiečiai panoro Kauną paimti sveiką. Tam tikslui jie 
per Vilkiją, Jonavą apsupo Kauną ir jame esančią 
kariuomenę, paimdama ją nelaisvėn. Dalis belaisvių 
buvo apgyvendinta Rotušės 12 namuose. Tarybiniai 
belaisviai atrodė žvalūs, per daug neišvargę. Galimas 
daiktas, kad jie be didelio pasipriešinimo pasidavė 
vokiečiams, tikėdamiesi tuo būdu išsigelbėti nuo 
Stalino teroro. Deja, jie skaudžiai apsiriko. Po to rusų 
kariai pradėjo kitaip su vokiečiais kautis.. 

Vokiečiai, užėmę Kauną, jame rado jau susidariu- 
sią Lietuvos vyriausybę su prof. J. Ambrazevičium. 
priešakyje. Pradžioje jie vyriausybę toleravo. Lietuvos 
vyriausybė susilaukė net pasveikinimo ir sėkmės 


61 


linkėjimo iš kai kurių užsienio valstybių, pvz., iš 
Bulgarijos. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Dar tą pačią vasarą 
iš Berlyno į Kauną atvyko civilinė okupacinė valdžia su 
savo gebietskomisarais ir viską paėmė į savo rankas. 
Daugelis ministrų atsistatydino. Jei kai kurie pasiliko, 
tai pasiliko tik kaip tarėjai, vykdą vokiečių valdžios 
potvarkius. 

Skaudžiausią vokiečių valdžios smūgį teko patirti 
žydų visuomenei. Jie jau pirmomis okupacijos dienomis 
buvo varomi iš savo butų į getus, o iš ten — į naikinimo 
kameras ar sušaudymo duobes. Sunku buvo suprasti, 
kaip prie tokio barbariško darbo buvo priėjusi tauta, 
kuri davė pasauliui tiek daug garsių mokslininkų, 
menininkų ir net apaštalų. 

1941 metais iš Vokietijos grįžo T. Eulstas. Sugrįžęs 
padarė tokį pareiškimą: „Būdamas Berlyne, savo 
akimis mačiau ir skaičiau dokumentą, kuriuo D.G. 
Tėvas Generolas paskyrė T. Stanislovą Gruodį Lietuvos 
provincijos provinciolu. Šis dokumentas buvo pasiųstas 
į Lietuvą paštu“. Nors šio dokumento paštas man 
neįteikė, bet dėl paskyrimo nebuvo pagrindo abejoti. Ir 
taip 1941 metais aš tapau provinciolu, priimdamas šią 
sunkią naštą iš T. B. Andriuškos. Dabar reikėjo 
rūpintis atgaivinti ir stiprinti tėvų jėzuitų darbą 
Lietuvoje, gerokai apardytą ir suparalyžuotą tarybinės 
valdžios metais. 

Rotušės 12 namai, kaip jau buvo minėta, tarybinės 
valdžios buvo rekvizuoti kariuomenės reikalams. Atėję 
vokiečiai, juose apgyvendino belaisvius. Reikėjo daryti 
žygių, kad vokiečiai šiuos belaisvius iškraustytų kitur, o 
namus grąžintų tėvams jėzuitams. Šiuo reikalu nuvykau 
pas vokiečių komendantą ir išdėsčiau jam savo reikalą. 
Kadangi pradžioje vokiečių kariuomenė buvo palankiai 
nusiteikusi lietuviškai visuomenei, mano prašymas 
palyginti greitu laiku buvo patenkintas. Kauno jėzuitų 
rezidencija galėjo iš naujo pradėti savo darbą. 


62 


Kauno namų vyresniojo pareigas ėjo T. Jurgis 
Smilgevičius. Sykiu jis buvo ir bažnyčios rektorius. 
Vadovavo Vyrų ir Maldos apaštalavimo sąjūdžiui. Kas 
sekmadienį laikė šiam apaštalavimui pritaikytas pamal- 
das. Reikalui esant, važiuodavo į parapijas vesti 
rekolekcijų ar kitokiu būdu talkininkauti vietos 
klebonams. Sykiu su juo bažnyčioje gražiai darbavosi t. 
Rimkevičius. Jis perėmė, T. Kipui išvažiavus, vadovauti 
Moterų sodalicijai. Sekmadieniais laikė šiai sodalicijai 
ir šiaip besimokančiai jaunuomenei pritaikytas pamal- 
das. T. Danylai talkininkaujant, vadovavo vokiečių 
kalbos kursams. Bažnyčioje tam tikrą laiką darbavosi 
T. Lygnugaris, o taip pat, baigęs studijas, T. Šeškeviči- 
us. Palengvėl T. Smilgevičiui ir T. Rimkevičiui pasisekė 
užmegzti ryšį su jaunais ir net pasižymėjusiais meninin- 
kais, kurie maloniai sutiko dalyvauti pamaldose ir jas 
turtindavo savo giedojimu bei muzika. Kartais buvo 
ruošiami net specialūs bažnytinės muzikos bei giedoji- 
mo renginiai. Vargonavo ir bažnytiniam chorui sėkmin- 
gai vadovavo Benediktas Mačikėnas. Reikia pasakyti, 
kad Kauno visuomenė buvo pamėgusi tėvų jėzuitų 
bažnyčią, todėl uoliai dalyvavo joje ruošiamose 
pamaldose ir gausiai būriavosi prie jos klausyklų. 

Prie jėzuitų bažnyčios gyvavo moderniškai įrengta, 
ir tų pačių jėzuitų vadovaujama, gimnazija. Tarybinė 
valdžia ją buvo suvalstybinusi. Atėjus vokiečiams, buvo 
stengiamasi gimnaziją atgaivinti. Kol gyvavo Lietuvos 
vyriausybė, sunkumų nebuvo. Šios gimnazijos direkto- 
riumi paskirtas tėvas J. Danyla, kapelionu — t. 
Rimkevičius. Grįžo ir seniau mokytojavę mokytojai. 
Tačiau gimnazija neilgai galėjo ramiai darbuotis. Kai 
įsigalėjo vokiečių civilinė valdžia, atsirado įvairių 
sunkumų. Turėjau ne kartą lankyti švietimo reikalams 
skirtą tarėją Germantą ir su juo ilgai tartis: vis norėjosi 
kiek galima ilgiau išlaikyti gimnaziją savo rankose ir 
neleisti joje įsigalėti svetimai dvasiai. Tačiau šios 


63 


pastangos nedavė rezultatų. Besibaigiant 1941 metams, 
lapkričio 15 dieną gimnazija buvo suvalstybinta ir jos 
priešakyje atsistojo kiti žmonės. 

Pagryžuvio naujokyną tarybinė valdžia 1940 m. 
uždarė, pasiryžusi ten įsteigti džiovininkų sanatoriją. 
Vokiečiams jėzuitams repatriavus, o karisimams bei 
fratrams išvažinėjus į namus, Pagryžuvyje pasiliko 
broliai su t. Juškevičium ir t. Masilioniu. T. Juškevičius 
rūpinosi ūkio reikalais, jam talkininkavo broliai. T. 
Masilionis buvo paliktas kaip koplyčios rektorius. Prie 
t. Masilionio ėmė kibti vietinė valdžia dėl jo pasakytų 
pamokslų kaimyninėje parapijoje. Tada t. Masilionis 
buvo iškeltas į Šiaulius, o į jo vietą atvyko iš Bajėnų t. 
J. Danyla. Žlugus tarybinei valdžiai ir įsigalėjus 
vokiečių okupacijai, Pagryžuvyje palengvėl pradeda 
atsistatyti tvarka, buvusi prieš tarybinės kariuomenės 
įsiveržimą į Lietuvą. 

1941 metų vasarą t. Danyla grįžta į Kauną 
vadovauti jėzuitų gimnazijai, o į jo vietą iš Šiaulių 
atvyksta t. Antanas Dambrauskas, kaip namų rektorius 
ir naujokų magistras. Jis atvyko iš Lenkijos, kur 
darbavosi unitų tarpe. Jis greit pramoko lietuvių 
kalbos, nes pats buvo kilęs iš Rytų Lietuvos ir 
vaikystėje kalbėjo lietuviškai. Pasižymėjo kaip prityręs 
rekolekcijų vedėjas, ypač vienuoliams. Vokiečiams 
atėjus, į Pagryžuvį rinkosi išvažinėję jėzuitai — 
naujokai, fratrai ir broliai. 1941 m. rugpjūčio 15 dieną 
iš naujo atidaromas Pagryžuvyje naujokynas. Kai“ 
kuriems naujokams padarius įžadus, atsirado 9 fratrai 
— klierikai. Jų studijoms vadovauja t. A. Dambrauskas 
ir t. B. Andriuška. Pasižada pradėti dėstyti filosofijos 
disciplinas ir 3 lenkai jėzuitai, ištremti iš Vilniaus. 
Studijuojančių filosofiją pirmame kurse susidaro 5, 
antrame — 1, trečiame — 3 klierikai. 1942 metais t. A. 
Dambrauskas perkeliamas į Kauną, o į Pagryžuvį toms 
pačioms pareigoms skiriamas t. J. Danyla. Pagryžuvio 


64 


koplyčia turėjo gerą vardą apylinkės gyventojų tarpe ir 
buvo uoliai lankoma. Pagryžuvio tėvai taip pat 
talkininkavo apylinkės kunigams. 

Šiauliuose vokiečių okupacijos metu rektoriavo t. 
J. Borevičius. Ten taip pat, prieš išvykdamas į Vilnių, 
sėkmingai darbavosi t. J. Paukštys, o vėliau atvyko ir t. 
Antanas Šeškevičius. Bet ilgiausiai Šiauliuose pasidar- 
bavo t. Pr. Masilionis. Šiauliuose jis buvo tuo, kuo t. J. 
Smilgevičius Kaune: vadovavo Vyrų ir Moterų apašta- 
lavimo sąjūdžiui, organizavo Eucharistijos karžygius, 
vedė rekolekcijas ir pamokslavo apylinkės bažnyčiose. 
Šiaulių jėzuitų bažnyčia ilgainiui pasidarė pulsuojančiu, 
religinio gyvenimo centru. Daug prie šio tikslo 
pasiekimo prisidėjo sėkminga t. B. Andriuškos padary- 
ta darbo pradžia ir vėlesnis jo grįžimas iš Pagryžuvio į 
Šiaulius apaštalauti bei šiam darbui vadovauti. 

Vilniaus kolegijoje buvo palikta ta pati vadovybė ir 
tvarka, kuri buvo Lenkijos laikais, tik pertvakyta, kad 
Šv. Kazimiero bažnyčioje būtų laikomos pamaldos ir 
lietuvių kalba. Pakeitimai įvyko, kai vokiečiai likvidavo 
lenkų kolegiją. 

Atėjus vokiečiams, vysk. Brizgio vadovaujama 
kunigų seminarija iširo. Vilkaviškis ir Telšiai panorėjo 
turėti vėl savas seminarijas. Kauno seminarijai pasiliko 
trys vyskupijos: Kauno, Panevėžio ir Kaišiadorių. 
Arkivysk. Skvireckas man pavedė vadovauti šiai 
seminarijai, kol bus surastas pastovus vadovas. Vysk. 
Paltarokas inspektorium paskyrė jauną, energingą 
kunigą Lukošiūną. Ką vys. Kukta paskyrė prefektu, 
dabar jau nebeatsimenu. Vėl reikėjo galvoti apie 
patalpas, dėstytojus, klierikų aprūpinimą. Tik šį kartą 
buvo mažiau vargo, negu sovietams atėjus. Vokiečių 
kariuomenė grąžino visas seminarijos patalpas, išskyrus 
Didžiuosius rūmus. Sumažėjus klierikų skaičiui, gautų 
patalpų pakako. Su dėstytojais irgi nebuvo per daug 
vargo, nes daugelis jų pasiliko iš seniau. Daugiau 


65 


rūpesčių buvo dėl buitinių sąlygų. Laimei, man neteko 
ilgesnį laiką vadovauti kunigų seminarijai, nes apie tų 
pačių metų Kalėdas nuolatiniu rektoriumi buvo 
paskirtas salezietis kun. Pranas Petraitis. Jis Nepriklau- 
somybės laikais gražiai darbavosi jaunimo tarpe prie 
Švč. Trejybės bažnyčios. Sovietų laikais, būdamas 
pasienio klebonu, padėjo ne vienam, kuriam grėsė 
pavojus, surasti prieglobstį Vakaruose. Už tai buvo 
saugumo areštuotas ir sykiu su kitais kaliniais varomas 
į Rytus. Už Minsko turėjo išgyventi sušaudymo siaubą. 
Tik laimingo atsitiktinumo dėka išliko gyvas ir po 
didelių vargų pasiekė savo kraštą. Ši aplinkybė padėjo 
kun. P. Petraičiui laimėti vokiečių valdžios pasitikėji- 
mą. Džiaugiuos, kad kunigų seminarijos priešakyje 
atsistojo tikrai nusipelnęs ir daug iškentėjęs vyras! 
Lygiai džiaugiausi, kad nuo mano pečių nukrito gana 
sunki ir atsakinga kunigų seminarijai vadovavimo 
našta. 

Ne taip greitai nuo mano pečių nukrito trečioji 
našta — sekretoriaus bei prodekano pareiga Teologijos- 
filosofijos fakultete. Vokiečių valdžia leido universitetui 
veikti, tik pareikalavo, kad jis būtų „išvalytas“ nuo 
komunistinių ir jiems prijaučiančių asmenų, pakliuvusių 
į universiteto personalą sovietų laiku. Tam tikslui 
kiekvienam fakultetui buvo paskirtas „iš viršaus“ 
branduolys, susidedąs iš trijų patikimų profesorių. Jie 
turėjo surasti visus kitus reikalingus dėstytojus. Kai 
Teologijos-filosofijos fakultetas buvo sukomplektuotas 
ir susirinko į oficialų posėdį, savo dekanu išrinko prof. 
Pr. Kuraitį, o prodekanu — mane. Šias pareigas aš 
turėjau eiti iki Teologijos-filosofijos fakulteto uždarymo 
1944 metais, kai tarybinė kariuomenė antrą kartą 
įžengė į Lietuvą. 

Vokiečių okupacijos pradžioje netikėtai mirė 
ilgametis fakulteto profesorius Stasys Šalkauskis. Mirė 
Šiauliuose. Todėl Šiaulių visuomenė nutarė didžiai 


66 


nusipelniusį velionį iškilmingai palaidoti. Į laidotuves 
suvažiavo daug žmonių ir sukviestų svečių iš įvairių 
Lietuvos vietovių. Dalyvavo ir universiteto rektorato 
bei Teologijos-filosofijos fakulteto atstovai. Jų tarpe 
teko būti ir man. Bažnyčioje gražų pamokslą pasakė 
vysk. Paltarokas. Kapinėse nuoširdų ir poetišką žodį 
tarė prof. J. Ambrozevičius. Visi kalbėjusieji pabrėžė 
didelius mirusiojo nuopelnus, harmoningai derinant 
filosofiją su teologija, tiesiant krikščioniškos pasau- 
lėžiūros pagrindus ir ugdant Lietuvai krikščioniškos 
inteligentijos eiles. Skirstėmės su skaudama širdimi, bet 
sykiu ir su pasiryžimu prisidėti, kuo kas gali, prie 
velionio prof. Stasio Šalkauskio pradėto garbingo 
darbo. 

Maždaug tuo pačiu laiku Šiauliuose mirė ir buvo 
vietos kapinėse palaidotas kitas Teologijos-filosofijos 
fakulteto dėstytojas dr. Dielininkaitis. Jo asmenyje 
Lietuvos darbininkai neteko uolaus užtarėjo ir rėmėjo. 

Karas užsitęsė. Juo labiau vokiečiai veržėsi į rytus, 
tuo didesnį sutikdavo pasipriešinimą. Sovietų lakūnai 
jau išdrįso bombartuoti, toli užnugaryje esančius, 
miestus — Vilnių, Kauną ir kitus. Vokiečiai erzinosi ir 
niršo. Po vieno didesnio Vilniaus bombardavimo, kada, 
kritusi prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, bomba užmušė 
gerbiamą Vilniaus veikėją Čibirą ir sužeidė kelis kitus 
asmenis, vokiečiai griebėsi keršto. Jie likvidavo lenkišką 
Vilniaus kunigų seminariją, o visą jos personalą išvežė 
priverstiniams darbams į Išlaužos ūkį, netoli Garliavos. 
Vokiečiai taip pat likvidavo lenkų jėzuitų kolegiją 
Vilniuje, pasiryždami jos personalą gabenti į Panevėžiu- 
ko ūkį netoli Babtų. Tarpininkaujant t. Fulstui, pavyko 
lenkus jėzuitus išgelbėti nuo deportacijos. Juos priglau- 
dė Pagryžuvio naujokynas. Jiems buvo suteiktas 
atskiras namukas, kur jėzuitai galėjo tvarkytis pagal 
savo paprotį. Valgyti ateidavo į bendrą valgyklą. Man 
asmeniškai teko su jais kalbėtis. Atrodo, buvo paten- 


67 


kinti savo padėtimi, bent niekuo nesiskundė. Lenkai 
broliai bei klierikai buvo vokiečių apgyvendinti Pane- 
vėžiuko ūkyje priverstiniams darbams. Buvo stengiama- 
si ir jiems padėti. Labai skaudu, kad gana turtinga 
lenkų kolegijos biblioteka Vilniuje vokiečių paskirta 
sunaikinimui. Tik vogčiom kai kam pasisekė išgelbėti 
vieną kitą vertingesnį veikalą. 

Nelengva dalia teko ir vysk. Reiniui, Vilniaus 
krašto apaštališkajam administratoriui. Iš vienos pusės 
kieta vokiečių okupacinė valdžia, o iš kitos — neramus 
lenkiškas gaivalas. Lietuviška Vilniaus visuomenė, 
norėdama pagerbti savo Ganytoją, nutarė suruošti 
išgilmingą jo veiklos minėjimą. Buvo pakviesta daug 
svečių. Jų tarpe ir man teko dalyvauti. Jubiliatui įteikta 
daug gėlių, dovanų, pabrėžti jo nuopelnai Bažnyčiai ir 
Tėvynei, ypač Vilniaus krašto lietuviškai visuomenei, 
kurios teisės lenkų valdžios buvo skaudžiai pažeidžia- 
mos. Gražią sveikinimo kalbą pasakė ilgametis Vilniaus 
veikėjas prof. M. Biržiška, taip pat gudų veikėjas kun. 
Adomas Stenkevičius. Salę užpildė jaunoji lietuviško- 
sios inteligentijos karta, neseniai baigusi Lietuvos 
universitetą ir atvažiavusi į Vilnių dirbti kultūrinį 
darbą. 

1944 metų pavasarį gavau iš Tėvo Generolo 
leidimą padaryti keturis iškilmingus vienuolinius 
įžadus. Įžadus padariau tų pačių metų balandžio 22 
dieną per Šv. Marijos, Jėzaus Draugijos Karalienės 
šventę. Juos priėmė ir gražų žodį pasakė mūsų 
Draugijos atgaivintojas Lietuvoje tėvas B. Andriuška. 
Poetiškai prabilo ir jaunas tėvelis Aleksandras Markai- 
„tis, užsirekomendavęs kaip talentingas rašytojas, vėliau 
tiek daug turėjęs iškentėti tremties kalėjimuose. Tai 
buvo visų mūsų šventė, paraginvsi ištvermingai darbuo- 
tis Dievo karalystės kūrimui, nepaisant karo sunkumų 
ir pavojų. 


68 


Vokiečių okupacijos metu buvau įtrauktas dar į 
vieną darba. Kad ir nenorom, vokiečiai leido įkurti 
Blaivybės draugiją. Jos priešakyje atsistojo prof. Lašas. 
Vysk. Brizgys panorėjo, kad ir aš joje dalyvaučiau. 
Deja, ši draugija didelio pasisekimo neturėjo. Suruošusi 
vieną kitą viešą renginį, ji pradėjo merdėti. Kiti 
rūpesčiai patraukė visuomenės dėmesį. 

Po Stalingrado tragedijos vokiečiai sumanė Pabal- 
tijo tautas labiau įtraukti į savo karo mašiną. Jie šoko 
organizuoti vietines divizijas, kurios sykiu su vokiečių 
kariuomene turėjo stoti į kovą su tarybine armija. 
Atrodo, kad Estijoje ir Latvijoje jie turėjo šiokį tokį 
pasisekimą, bet Lietuvoje patyrė visišką pralaimėjimą. 
Tuoj po to prasidėjo represijos. Vilniuje, Kaune, 
Šiauliuose buvo areštuoti žymesni lietuviai veikėjai ir 
išvežti į Štuthof3 sunaikinimui. Kaune buvo areštuotas 
universiteto rektoratas ir kai kurie profesoriai. Iškilo 
pavojus, kad vokiečiai pradės masiškai deportuoti 
lietuvius Reicho darbams. Tik žymiausiems Lietuvos 
veikėjams pasirašius atitinkamą atsišaukimą į tautas, šis 
pavojus. buvo pašalintas. Buvo paleisti universiteto 
profesoriai, bet nepaleisti į Štuthofą išvežti asmenys. Jie 
išsilaisvino tik tarybinei armijai užėmus rytinę Vokieti- 
ją. Tr tai ne visi! 

1944 metų vasara buvo tvanki ir nerami. Buvo 
jaučiama, kad Maskva ruošiasi didelei ofenzyvai. 
Suertinti vokiečių pareigūnai zujo po miestą, stengda- 
miesi viską išvežti į Vokietiją, kas tik buvo brangesnio 
ar reikalingesnio. Pasibaigus mokslo metams, nutariau 
atlikti įprastinę mūsų namų vizitaciją. Visų pirma 
nuvykau į Pagryžuvį. Pasigėrėjau visų narių gera 
dvasia. Nors visi jautė, kad artinasi karo audra, niekas 
nemanė bėgti kitur. Visi buvo pasiryžę likti vietoje ir 
ramiai priimti Dievo Apvaizdos leistus išbandymus. 
Tos geros nuotaikos paveiktas, pasiryžau kurį laiką 
pasilikti Pagryžuvyje ir čia atlikti savo rekolekcijas. 


69 


Besibaigiant rekolekcijoms, pasklido žinia, kad tarybinė 
armija pralaužė vokiečių frontą į rytus nuo Minsko ir 
kad vokiečių kariuomenė skubiai traukiasi Vilniaus- 
Daugpilio link. Nieko nelaukdamas, pasiryžau vykti į 
Šiaulius. Ir Šiauliuose viešpatavo tvarka bei gera 
dvasia. Tik. Borevičius, Šiaulių inteligentų paveiktas, 
nerimo ir ruošėsi su jais vykti į Vakarus. Stengiausi jį 
nuraminti, bet vėlesnieji įvykiai parodė, kad mano 
pastangos nebuvo sėkmingos. T. Borevičius pasitraukė į 
Vakarus. 

Man dar esant Šiauliuose, pasklido žinia, kad 
tarybinė kariuomenė per Švenčionis, Uteną pradėjo 
žygiuoti Panevėžio link, stengdamasi apsupti vokiečių 
kariuomenę, esančią Kaune. Reguliarus susisiekimas su 
Kaunu nutrūko. Į Kauną sugrįžau proginiu sunkveži- 
miu. Kaune buvo pilna besitraukiančios vokiečių 
kariuomenės. Taip tęsėsi visą liepos mėnesį. Sykiu su 
besitraukiančia kariuomene į Vakarus veržėsi iš Rytų 
pabėgėlių srautas. 

Kaune sužinojau, kad tarybinė kariuomenė užėmė 
ne tik Panevėžį, bet ir Šiaulius. Vilnius gi esąs iš visų 
pusių apsuptas. Todėl kelionė į Vilnių, kur po lenkų 
deportacijos darbavosi t. R. Blažys ir t. J. Paukštys, 
savaime atkrito. Reikėjo Kaune ruoštis besiartinančiai 
karo audrai. Visi šokome tvarkytis. Gerai apžiūrėję, 
radome po bažnyčios grindimis gana nemažą rūsį. Ten 
sugabenome viską, ką turėjome brangesnio ir reikalin- 
gesnio. Gyventi persikėlėme iš aukštutinių į žemutinius 
aukštus. O tuo tarpu tarybinė kariuomenė, paėmusi 
Vilnių, artinosi prie Kauno. Vis aiškiau ir aiškiau buvo 
girdėti pabūklų kanonada. Kilo gaisrai. Buvo girdimi 
pastatų sprogdinimai. Liepos 30 dieną Kauną apleido 
arkivysk. J. Skvireckas, palikdamas prel. Jakubauską 
valdyti arkivyskupiją. Tą pačią dieną į Vokietiją išvyko 
ir t. Fulstas. Naktį iš liepos 30 į 31 buvo susprogdintas 
Aleksoto tiltas, taip pat tiltas per Nerį. Buvo aišku, kad 


70 


vokiečių kariuomenė palieka Kauną. Ir išties: 1944 
metų liepos 31 dieną tarybinė kariuomenė vėl įžengė į 
Kauną. 


VĖL GRĮŽTA TARYBINĖ VALDŽIA 
Turiu prisipažinti, kad įžengę į miestą, tarybiniai 
kariai nebuvo tokie baisūs, kaip juos skelbė vokiečių 
propaganda. Elgėsi ramiai ir mandagiai. Žinoma, kai 
kur pasitaikydavo ir ekscesų. Bet ten ieškota ne kokių 
brangenybių, o daugiausia svaigalų. Dėl tų svaigalų ir 
man teko pakliūti į labai pavojingą padėtį. Tą patį rytą, 
kai į Kauną įžengė raudonoji armija, į Rotušės 12 
kiemą įsibrovė raitelių dalinys. Palikę arklius kieme, 
kareiviai nuskubėjo į greta esančią vaistinę. Ten rado 
denaturato, atsinešė į kiemą ir pasigėrė. Po valandėlės 
pasirodė kieme pora jaunesnių karininkų, irgi išgėrusių. 
Pamatę savo pasigėrusius karius, rūsčiai pareikalavo, 
kad, ėjęs per kiemą zakristijonas, atvestų šeimininką. 
Išsigandęs zakristijonas puolė į bažnyčią, kur aš 
kalbėjau brevijorių, prašydamas išeiti į kiemą ir 
pasikalbėti su karininkais. Man išėjus, minėti karinin- 
kai puolė mane, kaltindami, kad aš nuodijąs tarybinius 
karius. Bandžiau aiškintis, kad pasigėrusius karius 
matau pirmą kartą, kad aš jiems jokių svaigalų nesu 
davęs. Tačiau išgėrę karininkai, nepaisydami mano 
pasiaiškinimų, tęsė savo puolimus. Taip truko gerą 
valandą. Tik staiga vienas karininkas ėmė traukti iš 
makšties revolverį, šaukdamas: „Stok prie sienos!“ 
Pasijutau didžiausioje bėdoje. Nei bėgt, nei rėkt! Širdies 
gilumoje pradėjau melstis, prašydamas pagalbos iš 
aukštybių. Ir toji pagalba atėjo. Pro šalį ėjo pora 
vyresnių karininkų. Matydami bešūkaujančius ant 
manęs karininkus, jie prisiartino ir paklausė, kas čia 
darosi? Puolėjai pakartojo savo kaltinimus, o aš, kiek 


71 


pajėgdamas ramiau, pakartojau savo pasiaiškinimus, 
duodamas suprasti, kad kariai svaigalus greičiausiai 
radę greta esančioje vaistinėje. Tada atvykęs karininkas 
prisiartino prie vieno girto kareivio, gerokai jį pakratė, 
atvarė prie mūsų ir, rodydamas į mane, paklausė, ar aš 
jam davęs svaigalų. Kareivis pažvelgė į mane savo 
irtomis akimis ir pralemeno: ,,Ne jis!“ Tai buvo mano 
išgelbėjimas. Po to vyresnieji karininkai mane paleido, 
o išgėrusius išsivedė su savimi. Taip pasibaigė mano 
pirmoji pažintis su, įžengusiais į Kauną, tarybiniais 
kariais. 

Kaip jau buvo minėta, arkivysk. J. Skvireckas, 
prieš išvykdamas į užsienį, įgaliojo prel. Jakubauską 
valdyti arkivyskupiją. Jis apsigyveno pirmuose semina- 
rijos rūmuose kunigo inspektoriaus bute. Tai buvo 
vienintelis žmogus, kuris atsidėjęs saugojo seminarijos 
pastatus, o ypač jos turtingą biblioteką. Jam dėl to teko 
patirti nemažai nemalonumų nuo neprašytų „svečių“. 
Man anuomet ne kartą teko lankyti prelatą ir tartis su 
juo įvairiais reikalais. Per vieną tokį apsilankymą 
prelatas pasiūlė man sutikti būti seminarijos rektoriumi. 
Pradžioje atsisakiau, pabrėždamas, kad man jau 
pakanka turimų rūpesčių. Bet po to, kai šis pasiūlymas 
ir vėl pakartotas, virto nuoširdžiu prašymu, sutikau. 
Juoba, kad mokslo metai jau buvo prasidėję ir reikėjo 
skubėti. Suprantama, kad prieš pradėdamas darbą, 
turėjau susitarti su centrine tarybine vyriausybe. Šiuo 
reikalu nuvykau į Vilnių. Vyriausybės atstovas pažadėjo 
mane priimti, tik prašė valandėlę palaukti, kol ateis 
partijos atstovas. Po gero pusvalandžio buvau priimtas. 

Centrinė vyriausybė nerodė didelio palankumo 
projektuojamai kunigų seminarijai, tačiau leidimą 
pradėti darbą davė. Jaučiausi patenkintas. Ta proga 
aplankiau Vilniaus kolegiją. Joje radau jau grįžusius 
tėvus jėzuitus, klierikus ir brolius. Vadovavo t. 
Vantuchovskis. Jiems buvo palikta, seniau turėta, 


72 


tvarka. Lietuvių reikalams buvo įkurta lietuviška 
sekcija — Missio lithuana. Ją sudarė tuo metu Vilniuje 
veikę t. Blažys ir t. Paukštys. Reikalui esant, galėjo būti 
priskirti ir kiti tėvai lietuviai. Šv. Kazimiero bažnyčioje 
jie galėjo laikyti lietuviams lietuviškas pamaldas ir vesti 
pastoracijos darbą mieste. T. Blažio ir t. Paukščio takto 
dėka, sugyvenimas tarp lietuvių ir lenkų jėzuitų 
pasidarė ne tik galimas, bet ir sėkmingas. 

Būdamas dar Vilniuje, gavau žinią, kad tarybinė 
kariuomenė besiruošianti užimti visas seminarijos 
patalpas. Viską metęs, išskubėjau į Kauną. Žinia 
pasitvirtino. Visos mano pastangos atgauti bent dalį 
seminarijos rūmų nuėjo niekais. Dalinio vadas majoras 
kategoriškai pabrėžė: „Karas dar tęsiasi. Seminarijos 
patalpose turi būti įsteigta ligoninė fronto kariams 
gydyti. Karo metu pirmenybė kariškiems reikalams!“ Ir 
dar mums besiderant, pastatė prie visų įėjimų sargybą 
su griežtu įsakymu nieko be leidimo neįleisti. Buvo 
aišku, kad vesti derybas toliau nėra prasmės ir reikia 
ieškoti kitos išeities. Tada buvo kreiptasi į Kauno 
miesto vykdomojo komiteto pirmininką Rakauską. Kai 
jis bandė atsikalbėti patalpų trūkumu, buvo nurodyta, 
kad tuo tarpu yra laisvi tėvų marijonų ir tėvų jėzuitų 
rūmai, ir buvo parašyta pavesti juos kunigų seminarijos 
reikalams. Pirmininkas su šiuo pasiūlymu sutiko. Kai 
atitinkami dokumentai buvo gauti, prasidėjo praktiškas 
pasiruošimas mokslo metams. Buvo tiksliai nustatytą, 
kokią dalį savo patalpų marijonai ir jėzuitai paveda 
seminarijai, o kokia paliekama jų šeimoms. Jėzuitai 
seminarijai pavedė ir savo, moderniškai įrengtą, virtuvę, 
kurią buvo įsteigę prie gimnazijos. Tai labai palengvino 
klierikų maitinimą. Buvo suplanuota teologinių kursų 
klierikus apgyvendinti Rotušės 12 rūmuose, o licėjinių 
— tėvų marijonų rūmuose. Pamaldos viseims klieri- 
kams buvo atliekamos jėzuitų bažnyčioje. 


73 


Tvarkant patalpų reikalus, reikėjo galvoti ir apie 
dėstytojus. Dalis dėstytojų pasiliko iš ankstyvesniųjų 
laikų, kitą dalį reikėjo parūpinti iš šalies. Sudarytas 
dėstytojų sąrašas buvo pateiktas vyskupams tvirtinti. 
Kaip tik tuo metu įvyko vyskupų konferencija Ukmer- 
gės klebonijoje. Į ją atvyko vyskupai: Paltarokas, 
Matulionis, Reinys. Telšių vyskupas buvo anapus 
fronto. Vysk. Karosas buvo sukliudytas tebevykstančių 
kovų. Jis įgaliojo prel. Jakubauską atstovauti Vilkaviš- 
kio vyskupijai. Prelatas kaip tik tą dieną susirgo, 
pavesdamas mane jam atstovauti. Turėdamas įgalioji- 
mus, galvojau, kaip pasiekti Ukmergę. Tik staiga prie 
Rotušės 12 durų sustojo kariška mašina. Iš jos išlipę 
karininkai pareiškė, kad jie sutinka mane nuvežti į/ 
Ukmergę ir parvežti atgal. Kadangi kitos priemonės 
nebuvo, tai aš su dėkingumu priėmiau jų pasiūlymą. 

Konferencijai pirmininkavo vysk. Reinys, sekreto- 
miavo vysk. Paltarokas. Visų pirma pradėta svarstyti 
Kauno kunigų seminarijos reikalas. Mano pasiūlytą 
profesorių ir dėstytojų sąrašą vyskupai patvirtino. Į jį 
jėjo šie asmenys: prof. Kuraitis, prel. A. Grigaitis, kan. 
Stankevičius, kan. Venckus, dr. J. Grigaitis, t. Aleksa, 
t. Rimkevičius, kun. Ragauskas, kun. Baliukas, mokyt. 
Starkus, mokyt. Palys, vėliau — kun. Šlapkauskas ir 
t.t. Dvasios tėvu buvo paskirtas t. A. Dambrauskas; 
prokuratoriumi — kun. Juodgalvis. Pagal nusistovėju- 
sią tradiciją, vysk. Paltarokas į inspektorius paskyrė 
kan. P. Raudą, o vysk. T. Matulionis į prefektus — 
kun. Meidį. 

Anuomet labai svarbi problema buvo maisto 
klausimas. Todėl buvo prašyta vyskupų, kad jie 
paragintų klebonus parinkti aukų natūra. Vyskupai 
pažadėjo tai padaryti. 

Po to prasidėjo pastoracinių klausimų svarstymas. 
Tik šio darbotvarkės punkto, deja, nepasisekė baigti. 
Saugumas pasišaukė vietos kleboną kun. Dagilį ir jį 


74 


smarkiai puolė, kam leidęs savo klebonijoje susirinkti 
vyskupams. Pareikalavo, kad vyskupai tuoj pat 
išsiskirstytų. Klebonui sugrįžus, netrukus į kleboniją 
atvyko kariškas, ginkluotas dalinys, kurio viršininkas 
pasišaukė kiekvieną konferencijos dalyvį atskirai ir 
pareikalavo tuoj pat apleisti Ukmergę. Taip liūdnai 
pasibaigė ano meto vyskupų konferencija. Grįžti atgal 
man teko savom priemonėm. Pasišovę mane atgal 
parvežti, karininkai daugiau nepasirodė. Taip ir 
nepasisekė sužinoti, iš kur jie buvo atvykę ir kas juos 
man buvo parūpinęs. 

Kai sugrįžau į Kauną, pradėjo rinktis klierikai. 
Pastogė jiems jau buvo paruošta. Sunkiau buvo juos 
pavalgydyti. Prokuratorius, sugriebęs nuo vokiečių 
laikų užsilikus; sunkvežimį, pradėjo keliones po 
parapijas. Reikia pasidžiaugti, kad tos kelionės nebuvo 
tuščios. Beveik kiekvieną kartą grįždavo su pilna 
mašina. Iš atvežtų produktų vargdienės seserys — jos 
buvo virtuvės vedėjos — gamindavo, kad ir paprastus, 
bet sveikus patiekalus. Badauti neteko, nors valgančių 
skaičius siekdavo beveik 500 asmenų. Vienų klierikų 
buvo per 400! Už tai nuoširdus ačiū priklauso kunigui 
prokuratoriui, vargdienių seselėms, bet svarbiausia — 
aukotojams. 

Seminarijos vadovybei buvo daug rūpesčio, tvar- 
kant klierikų dokumentas karo komisariate ir milicijoje. 
Karo komisaru tuomet buvo pulkininkas Kelešovas. 
Kaip tik tuomet buvo paskelbta jaunų vyrų mobilizaci- 
ja. Į mobilizuojamų skaičių pakliuvo daug klierikų. 
Jiems visiems reikėjo išsirūpinti iš karo komisariato 
atleidimus nuo karo prievolės. Kai kurie jau buvo 
atsidūrę daliniuose. Reikėjo kiekvieną kartą daryti 
žygių, kad juos paleistų iš kariuomenės tęsti mokslą. 

Ne mažiau teko pavargti, kol pasisekė visus 
priregistruoti milicijoje ir išrūpinti visiems tarybinius 
pasus. Juoba, kad milicjos pareigūnai atidžiai sekė, kad 


75 


į seminariją nepakliūtų jiems nepageidaujami asmenys. 

Daug vargo seminarijos vadovybė turėjo dėl 
seminarijos patalpų ir rūmų išlaisvinimo. Vyskupų 
konferencija pavedė seminarijos vadovybei daryti viską, 
kad karo ligoninė būtų iškelta kitur, o klierikai galėtų 
grįžti į savo senus rūmus. Seminarijos vadovybė daug 
kartų šiuo reikalu tarėsi su majoru Juozencevu ir su 
įgulos viršininku, su apygardos generolu, atvykusiu iš 
Rygos. Tačiau visos šios pastangos nedavė pageidauja- 
mų rezultatų. Pradžioje buvo teisinamasi reikalu padėti 
frontui, vėliau — evakuacijos skubumais. O kai 
ligoninė, karui pasibaigus, buvo evakuota į Vyburgą, 
seminarijos rūmus tuoj pat užėmė lakūnai iš Aleksoto. 
Buvo aišku, kad tarybinė valdžia ne tik negalvojo 
grąžinti seminarijai rūmų, bet planuoja daryti viską, 
kad seminarija negalėtų sėkmingai veikti, o tik vegetuo- 
tų. 

Nepaisant visų šių sunkumų, seminarija, pradėjusi 
savo darbą apie Visų Šventųjų šventę 1944 metais, 
intensyviai ir sėkmingai dirbo per visus šiuos ir 
ateinančius mokslo metus. Reikia pasakyti, kad šis 
darbas buvo gana aukšto mokslinio lygio. Mat, į 
seminarijos darbą įsijungė eilė prityrusių profesorių ir 
šiaip pasiaukojančių vyrų, kurie darė viską, ką galėjo, 
kad iš to laiko klierikų išeitų gerai pasiruošę ir uolūs 
sielų ganytojai. Ilgainiui vienas kitas sugebėjo paruošti 
net dizertaciją ir gauti mokslo laipsnį, pavyzdžiui, kun. 
Inkratas teologijos daktaro laipsnį. 


PRASIDEDA 


Baigėsi 1944 metai, prasidėjo 1945. Prasidėjo ir 
saugumo varginimai. Apie Naujuosius metus t. Bieliū- 
nas ir t. Rimkevičius gauna pakvietimus atvykti į karo 
komisariatą. Abu nuėjo, bet grįžo tik vienas t. 


76 


Rimkevičius. T. Bieliūnas pasiliko areštuotas. Kitą 
dieną jo kambaryje buvo padaryta krata, tačiau nieko 
inkriminuojančio nerasta. T. Bieliūnas nebuvo paleis- 
tas. Jis buvo apkaltintas dėl jo paties parašyto 
straipsnio leidinyje, išleistame vokiečių okupacijos 
metu, kuriame buvo aprašytos piktadarybės, padarytos 
besitraukiančios tarybinės kariuomenės. T. Bieliūnas 
gavo 8 metus kalėjimo. Bausmę atliko Vilniuje ir 
Šilutėje. Grįžo tik po Stalino mirties su palaužta 
sveikata. Kurį laiką darbavosi altaristu prie Ukmergės 
bažnyčios. Mirė beklausydamas išpažinčių, Veprių 
bažnyčioje. Palaidotas pradžioje Ukmergės kapinėse, 
vėliau perkeltas į Petrašiūnų kapines. Taip buvo - 
likviduotas rekolekcijų vedėjas, sykiu ir studentų 
dvasios tėvas, sėkmingai besidarbavęs Įgulos bažnyčioje 
vokiečių okupacijos metu. 

Maždaug apie tą laiką, kai buvo areštuotas t. 
Bieliūnas, suimtas ir vysk. Reinys. Mirė Vladimiro 
kalėjime, kur buvo laikomi žymesni politiniai kaliniai. 
Apie kilnią jo laikyseną gražiai atsiliepė, kalėję su juo, 
kaliniai, kurie vėliau išsilaisvino. 

1945 metais pavasarį netikėtai į mano kambarį 
atėjo susijaudinęs kun. Baliukas. Papasakojo, kad jam 
gresia arešto pavojus, todėl turįs pasiieškoti saugesnę 
vietą. Aš jam pareiškiau nuoširdžią užuojautą, apgeiles- 
taudamas, kad seminarija netenka prityrusio dėstytojo, 
ir viltį, jog, pavojui pasibaigus, vėl galėsiąs grįžti į 
seminariją. Po kokių 10 metų saugumas susekė kun. 
Baliuko slėptuvę. Jis gavo 10 metų kalėjimo, o kun. 
Šlapkauskas, kuris parūpino jam stipendiją, net 25 
metus! 

Kiek vėliau mane aplankė jaunas vyras. Pasisakė 
€sąs saugumo leitenantas. Sakėsi kilęs iš geros lietuviš- 
kos šeimos, tik jo dėdė, karštas komunistas, atvedęs jį 
jauną į „saugumą, prašydamas iš jo padaryti žmogų, 
atseit, tikrą čekistą. Pasiliekąs saugume ne tam, kad 


77 


galėtų kenkti savo tautiečiams, bet kad galėtų jiems 
padėti. Sakėsi jis įspėjęs ir kun. Baliuką. Esąs pasiryžęs 
įspėti ir kitus. Pas mane atėjo todėl, kad saugume 
pradėję minėti ir mano pavardę sąryšyje su mano 
kelione pas vysk. Paltaroką. Ta proga išvardijo ir porą 
užverbuotų kunigų, kurie pranešinėja saugumui reika- 
lingas žinias. Išvardydamas pavardes, paminėjo ir 
slapyvardžius. Vieno slapyvardis — „Žalgiris“, kito — 
„Ąžuolas“. Patarė jų saugotis. Po to svečias išėjo. 
Atsidūriau sunkioje padėtyje: ar imti šį pranešimą už 
gryną pinigą, ar žiūrėti į jį, kaip į provokaciją? 
Gyvenimas parodė, kad šis pranešimas buvo pagrįstas. 
Greit pastebėjau, kad asmuo, pasivadinęs „Žalgiriu“, 
ėmė akivaizdžiai mane sekti, laidyti mano adresu 
grasinimus, vesti amoralų gyvenimą, neslėpti savo 
kontaktų su saugumu ir baigė savo nelaimingą 
gyvenimą savižudybe Žaliakalnyje.  Slapyvardžiu 
„Ąžuolas“ paženklintas asmuo gyvena dar ir šiandien, 
sėkmingai atlikdamas savo pašaukimo pareigas. 
Minėtas jaunas saugumietis dar kartą kitą buvo pas 
mane atėjęs, pranešdamas apie pavojų, gresiantį kai 
kuriems kunigams Žemaitijoje. Ši žinia pasitvirtino. Tai 
rodo, kad šis jaunas vyras nebuvo provokatorius, bet ir, 
rizikuodamas savo gyvybe, jis nuoširdžiai, kiek pajėgė, 
stengėsi padėti savo tautiečiams, kuriems grėsė pavojus. 

Mokslo metams besibaigiant, prasidėjo klierikų 
dingimas iš seminarijos. Vienus jų areštuodavo saugu- 
mas, primesdamas jiems kaltinimą, kad turėję ryšį su 
miškiniais. Kitus prijungdavo prie deportuojamų į Si- 
birą tėvų. Labai gąsdindavo ir nerimą keldavo padaž- 
nėjęs klierikų kvietimas į Karo komisariatą, kur juos 
saugumo atstovas visaip stengėsi užverbuoti. Jie labai 
sunkiai išgyveno šį kvietimą, o su jais ir daug jų draugų. 
Tada mudu su kan. Rauda nutarėme aplankyti karo 
komisariatą ir pamėginti kaip nors sutrukdyti šią 
žalingą praktiką. Komisaras buvo sukalbamas žmogus. 


78 


Jis davė suprasti, kad šios rūšies kvietimai vyksta ne jo 
iniciatyva, bet tam tikros įstaigos. .. Pažadėjo šiuo 
reikalu daugiau klierikų nekviesti, o pašauktajam leido 
ramiai grįžti į seminariją. Per visą šį laiką kitame 
kambaryje sėdėjo saugumo viršininko pavaduotojas, 
laukdamas savo aukos. Nesulaukęs ir sužinojęs to 
priežastį, labai įširdo ir, atrodo, nutarė už tai atkeršyti 
mudviem su kan. Rauda. 

Proga tam pasitaikė. 1945 metų rudenį vysk. 
Paltarokas šventė savo veiklos jubiliejų. Buvo sukviesta 
nemažai svečių. Jubiliejaus išvakarėse kan. išėjo į 
miestą kažko nusipirkti. Einant jam Vilniaus gatve, 
prisiartino lengvoji mašina. Iš jos išlipo pora saugu- 
miečių, liepė kanauninkui sėsti į mašiną ir nusivežė jį į 
saugumo rūmus. Ten išlaikė visą naktį. Vargino ir 
gąsdino visokiomis bausmėmis. Kai jis kitą dieną grįžo į 
seminariją, buvo sunku ir atpažinti: išbalęs, sukrėstas, 
lyg nesavas. Kiek atsigavęs, pareiškė prel. Jakubauskui, 
kad toliau negalėsiąs pasilikti seminarijoje ir turėsiąs 
vykti darbuotis į parapiją. Vysk. Paltarokas jį paskyrė į 
Pamūšį. Bevažiuojant į paskyrimo vietą, jį ištiko 
avarija. Buvo sunkiai sužeistas. Gana ilgai gydėsi 
Panevėžio ligoninėje. Kai jį aplankiau, atrodė labai 
išvargęs, bet stiprios dvasios. Pasveikęs gavo 10 metų 
kalėjimo. Atlikęs bausmę, grįžo, bet netrukus vėl buvo 
areštuotas ir vėl gavo 10 metų kalėjimo. Grįžo jau 
invalidas. Mirė, atrodo, 1976 metais. Palaidotas Utenos 
kapinėse. Šitaip užgęso gyvenimas didžiai gerbiamo ir 
klierikų mylimo seminarijos vicedirektoriaus. 

Netrukus ir man pradėjo spęsti kilpas. Kartą dantų 
gydytoja Čerkeliūnienė man paskambino, kad su 
manimi būtinai pasimatyti norįs kažkoks svečias. 
Nieko blogo nemanydamas, sutikau nueiti. Jos bute 
radau pagyvenusį, bet dar kresną vyrą, kuris pasisakė 
atvykęs iš „anapus“, atvežęs man daug sveikinimų nuo 
vysk. Brizgio i t. J. Kipo; be to, vieną dokumentą, kurį 


79 


aš turėsiu perduoti į Rygą. Čia pat pasiūlė man su juo 
vykti į „anapus“, garantuodamas beveik šimtaprocen- 
tinį pasisekimą. Pasiūlymo aš nepriėmiau. Viena, kad 
tariamo geradario išvaizda man pasirodė labai įtartina 
ir atstumianti; antra — buvau iš principo priešingas 
bėgimui į Vakarus, kai Lietuvoje yra tiek daug darbo. 
Nieko nepešęs, „svečias“ greit išdūlino. Vėliau, po 
kokių 20 metų, man teko „Švyturyje“ užtikti straipsnį 
apie vieną garsų saugumietį, kuris apgaulingu būdu 
įgijo vysk. Brizgio ir t. Kipo pasitikėjimą; šnipinėjimo ir 
provakavimo tikslais važinėjęs po pabėgėlių stovyklas ir 
buvo atvykęs į Kauną medžioti aukų. Šis saugumietis ir 
kaip tik buvo tas „svečias“, kuris mane gundė vykti į 
užsienį. Nujautimas manęs neapgavo! 

Kitą sykį į Rotušės 12, kur aš gyvenau, atvyko“ 
gana inteligentiška moteris, pareikšdama norą mane 
matyti. Kai pasirodžiau, ji pradėjo kalbą apie vieną kitą 
Kauno naujieną, o po to man pasiūlė įsigyti buvusio 
vokiečių laikais burmistro (Pikčilingio) antspaudą, 
sakydama: ,„Dabar pasų išdavimo laikas. Yra daug 
žmonių, kuriems žūtbūt reikia paso, bet jie neturi 
reikalingų dokumentų. Šiuo antspaudu jūs galėsite 
padėti jiems sudaryti reikalingus dokumentus ir tuo 
būdu išgelbėti juos nuo gresiančio pavojaus“. Aš 
neskubėjau įsigyti šio, tariamai naudingo ir reikalingo 
daikto. Viešnia nesiliovė piršusi savo prekę. Ta proga 
įpynė net kokią tai nešvarią istoriją. Palengvėl man 
pasidarė aišku, su kuo turiu reikalą, ir aš nutraukiau su 
ja pasikalbėjimą. Išeidama ji pralemeno: ,„Gerai darote. 
Venkite moterų!“ 

Vietoje kan. Raudos, vysk. Paltarokas paskyrė kitą 
asmenį, rodos, kun. Gutauską. Jis sėkmingai ėjo 
inspektoriaus pareigas 1945-1946 mokslo metais. 
Besiartinant tretiems — 1946-1947 — mokslo metams, 
su juo ir kun. Meidum svarstėm seminarijos reikalus. 
Ta proga kun. Meidus prasitarė, kad jis jaučiasi 


80 


nesaugus. Ir išties, kitą dieną pasirodė saugumo 
pareigūnai, reikalaudami kun. Meidaus. Įspėtas jis 
patyliukais dingo iš seminarijos. Tada pareigūnai 
pareikalavo manęs. Kai pasirodžiau, pradėjo piktai 
priekaištauti, kad aš jiems trukdąs eiti pareigas. 
Stengiausi aiškinti, kad čia aš nieku dėtas. Bet jaučiau, 
kad mano aiškinimu jie nepatenkinti ir pikti išėjo iš 
seminarijos. 

Po dienos kitos į seminariją atėjo du saugumiečiai. 
Vienas jų — majoro uniforma, atrodo, žydas; kitas — 
vietos rusas, mokąs kalbėti gražiai lietuviškai. Apžiūrėję 
kai kurias seminarijos patalpas, jie davė suprasti, kad 
ne iš kelio būtų kavos puodukas. Prie kavos jiedu ne 
kartą kartojo: ,,Tik jūs neatsisakykite ir mūsų neapsta- 
tykite. Mūsų įstaigoje jūs figūruojate kaip „,profesori- 
us“. Tai buvo gana aiški užuomina, ko jie iš manęs 
nori. Bet kadangi jie tiksliai savo noro nepasakė, todėl 
jų užuominas aš nuleidau tylomis. Nieko nepešę, jie 
apleido seminariją, laukdami tinkamesnės progos. 

Po dienos kitos gaunu įsakymą atvykti į saugumą. 
Buvo pats darbymetis: neturėjau nei laiko, nei nro, bet 
kitos išeities nebuvo. Reikėjo eiti. Mane priėmė pats 
saugumo viršininkas. Paklausinėjo apie vieną kitą 
dalykėlį ir tuoj atleido. Jaučiau, kad norėjo tik arčiau 
mane pažinti. Atleisdamas liepė rytojaus dieną, 14 val. 
būtinai atvykti pas tardytoją, atrodo, Jozelsoną. 
Rytojaus dieną, nujausdamas pavojų, paprašiau kun. 
Šlapkauską, kad mane palydėtų. Tardytojas mus 
privertė kokią valandą laukti. Mane priėmęs, smulkiai 
klausinėjo apie seminarijos personalą, ypač apie kan. 
Raudą ir kun. Meidų; taip pat, kas iš menininkų 
dalyvauja seminarijos bažnyčios pamaldose; kas lanko 
kan. Raudą Pamūšyje ir ar tai buvo daroma su mano 
pritarimu, ir t.t. Po to pradėjo smulkiai klausinėti apie 
mano asmeninį gyvenimą. Tardytojas viską užsirašinė- 
jo, bet užsirašinėdamas taip suformuluodavo mano 


81 


atsakymus, kad jais remiantis būtų galima mane 
„apkaltinti. Pavyzdžiu, būdamas karo medicinos 

mokykloje studentu, grįžau į Lietuvą visai legaliai, 
niekas man netrukdė; priešingai — kuo galėjo padėjo. 
O tuo tarpu tardytojas užrašė, kad aš dezertyravau iš 
tarybinės armijos. Buvo ir daugiau tokių punktų. 
Jaučiau, kad saugumas ruošiasi su manimi susidoroti. 
Atsakinėti man darėsi vis sunkiau. Po kelių valandų 
tardymo tardytojas nutraukė tardymą, pareikšdamas, 
kad rytoj tą pačią valandą turėsiu vėl ateiti į saugumą. 
Mintis, kad šis tardymas, šis neįprastas nervinis 
įtempimas, Dievas žino, kiek ilgai turės tęstis, visai 
pakirto mano, karo įvykių ir įtempto darbo seminari- 
joje išvargintą sveikatą. Pajutau tokį didelį širdies 
spaudimą, sykiu su galvos skaudėjimu, kad vos galėjau 
pastovėti ant kojų, neįstengdamas nė žodžio ištarti. 
Kun. Šlapkauskas vos pajėgė mane atvesti į namus. 
Grįžęs tuoj pat griuvau į lovą. Kiek atsigavęs, paprašiau 
t. Smilgevičių, kad man pakviestų gydytoją Portnojų. 
Vokiečių okupacijos metu jis kaip žydas buvo įgrūstas į 
getą. Mūsų — jėzuitų — pastangomis jo padėtis žymiai 
palengvėjo. Už tai jis buvo dėkingas mūsų tėvams. Kaip 
daug iškentėjęs nacių laikais, turėjo taip pat gerą vardą 
tarybinės valdžios akyse. Jis greit atvyko, nuodugniai 
mane apžiūrėjo, konstatavo stiprius stenokardijos 
priepuolius ir didelę hipertoniją. Prirašė vaistų ir liepė 
kokį mėnesį pasilikti visiškoje ramybėje. Po to, kiek 
pajėgdamas, aš parašiau trumpą laiškutį saugumo 
viršininkui, pranešdamas, kad dėl ligos rytojaus dieną 
negalėsiu atvykti tardymui. Kai kitą dieną manęs atėjo 
aplankyti prel. Jakubauskas, aš jam pranešiau, kad dėl 
ligos ir susidariusių nepalankių aplinkybių aš toliau 
negalėsiu eiti seminarijos rektoriaus pareigų. Geriausiu 
atvėju, jei sveikata leis, bandysiu toliau dėstyti moralinę 
teologiją. Prelatas pareiškė nuoširdžią užuojautą dėl 
viso to, kas įvyko, apgailestavo, kad toliau negalėsiu 


82 


rektoriauti ir prašė neatsisakyti bent nuo moralinės 
teologijos dėstymo. Taip staiga nukrito mano, taip 
sunkiai pradėtas ir rūpestingai varomas, seminarijos 
vadovavimo darbas. 


SAULĖLEIDIS 


Po mėnesio sveikata kiek sustiprėjo, kad galėjau 
toliau dėstyti moralinę teologiją seminarijoje. Šį darbą 
dirbau iki 1948 metų, kada saugumo potvarkiu buvau 
visai pašalintas iš seminarijos. Tuo laiku prasidėjo 
tarybinės valdžios pastangos seminariją visai sumenkin- 
ti. Pirmutinis skaudus smūgis buvo suduotas, rektoriau- 
jant po manęs kanauninkui Venckui (1946-1947) ir kun. 
Vaitiekaičiui (1947-1951). Klierikų skaičius buvo 
sumažintas iki 150, o vėliau buvo dar daugiau 
mažinamas, paliekant kokius 50.  Liciejiniai kursai 
buvo panaikinti. Į seminariją galėjo stoti tik baigę 
vidurinę mokyklą ir atlikę karinę prievolę. Tėvų 
marijonų ir t. jėzuitų rūmai buvo valdžios atimti, o 
klierikai sugrūsti į kuklias klebonijos prie Šv. Trejybės 
bažnyčios patalpas. Vyresnieji dėstytojai buvo arba 
areštuoti (prof. Kuraitis), arba mirė (prel. Al. Grigaitis, 
vėliau — kun. Venckus), arba buvo pašalinti (be manęs 
— t. Rimkevičius, t. Paukštys, pavadavęs 1947 m. 
mirusį t. A. Dambrauską; dr. J. Grigaitis). Kiti patys 
pasišalino. Buvo jaučiama tarybinės valdžios tendenci- 
ja, jai jau negalimą kunigų seminarijos visai uždaryti, 
tai ją reikia ir moksliniu, ir moraliniu požiūriu taip 
sumenkinti, kad duotų Lietuvai ne pasiaukojančius ir 
sumanius sielų ganytojus, o tik klusnius tarybinės 
valdžios potvarkių vykdytojus. 


83 


TĖVAI JĖZUITAI VOKIEČIŲ BEI 
SOVIETŲ METU 


Buvau ne tik ilgametis kunigų seminarijos darbuo- 
tojas ir galop jos rektorius, sykiu buvau ir tėvų jėzuitų 
provinciolas. Teko daug ką matyti ir išgyventi. Su šiais, 
bendrai išgyventais, vargais, su jų skausmais ir 
džiaugsmais noriu, bent trumpais bruožais, supažindinti 
mielą skaitytoją. 


ATSISTATYMAS 

Tarybinė valdžia, atėjusi į Lietuvą 1940 metais, 
gerokai apardė t. jėzuitų gyvenimą ir veiklą. Vokieči- 
ams atėjus 1941 m., jėzuitai pradeda palengvėl atsigauti. 
Tiesa, jiems nepasiseka visam laikui atgauti gimnazijos. 
Negalėjo pasirodyti nė, anksčiau ėję, jėzuitų periodiniai 
leidiniai, nei šiaip spaudos kūriniai. Tačiau pastoracinė 
veikla atsigavo. Jų bažnyčios Kaune, Vilniuje, Šiau- 
liuose bei Pagryžuvyje vėl pasidaro religinio gyvenimo 
židiniais. Tikintieji mielai jas lanko, uoliai dalyvaudami 
sakramentų praktikoje. Vėl atgaivinami ir rūpestingai 
globojami Vyrų bei Moterų apaštalavimo, Eucharistijos 
karžygių sąjūdžiai. Tėvai jėzuitai ne tik uoliai darbuoja- 
si savo bažnyčiose; jie mielai talkininkauja už savo 
bažnyčių sienų, vesdami misijas, rekolekcijas, sakydami 
konferencijas bei proginius pamokslus, aprūpindami 
ligonius klinikose bei ligoninėse Šv. sakramentais ir 
teikdami kitus religinius patarnavimus. Šioje vietoje 
noriu ypatingu būdu pabrėžti palaimingą t. J. Bružiko, 
kaip misijonieriaus, veiklą. Vargiai ar rasime Lietuvoje 
bent vieną žymesnę parapiją, kur jis Aebūtų vedęs 
misijų. Toje vietoje, kur jis darbavosi, religinis 
gyvenimas suklestėdavo. Jis išsilaikydavo ilgai, jei tik 
vietos dvasininkija pasistengdavo jį palaikyti ir ugdyti. 
Gaila, kad tarybinei kariuomenei iš naujo besiartinant, 

U 


84 


jis turėjo palikti Lietuvą ir išvykti į Vakarus. Kita 
vertus, pasilikęs Lietuvoje, jis, jau kartą už savo veiklą 
bolševikų įgrūstas į kalėjimą, būtų buvęs greit areštuo- 
tas ir nutrenktas į Sibiro lagerius. 

Tenka taip pat pabrėžti ir sėkmingą naujokyno 
gyvenimą bei veiklą Pagryžuvyje. Tėvas J. Danyla savo 
pamaldumu, uolumu ir taktu sugebėjo išugdyti naujo- 
kyne eilę naujų tėvų bei brolių, kurie šiandien 
sėkmingai darbuojasi Viešpaties vynuogyne, pvz., t. 
Lauriūnas, t. Zubrus, t. Dumbliauskas, br. Biekša ir 
kiti. Dalis jų, pasiųsta studijuoti į užsienį ir dėl karo 
negalėdama grįžti į savo kraštą, darbuojasi savo 
tautiečių, atsidūrusių užsienyje, tarpe, arba atlieka 
mokslinį darbą aukštosiose mokyklose (pvz., t. P. 
Rabikauskas). T. J. Danyla rūpestingai globoja ir tuos, 
kurie, valdžiai uždarius naujokyną, vis tiek yra pasiryžę 
stoti į Jėzaus Draugiją. Tad, jei šiandien tėvai jėzuitai 
Lietuvoje dar neišseko, tai žymia dalimi yra t. J. 
Danylos nuopelnas. 


GRIOVIMAS 


Tarybinė valdžia, atėjusi antrąkart į Lietuvą, buvo 
labai nepatenkinta, kad lietuviai stipriai laikosi savo 
tikėjimo. Jie matė tame vieną svarbiausių kliūčių 
komunizmui įgyvendinti. Todėl pasiryžo griauti ir 
gniuždyti viską, kas tą tikėjimą ugdo, puoselėja ir 
platina. Greit prasidėjo Lietuvoje bažnyčių uždarymas, 
kunigų areštai ir trėmimas į Sibirą, trukdymas veikti 
institucijoms, kurios dar pasiliko (kunigų seminarijai, 
vyskupijų kurijoms). Tarybiniai ateistai jautė, kad didelį 
vaidmenį, palaikant tikėjimą, vaidina vienuoliai. Todėl 
nutarė juos likviduoti, o vienuolius išblaškyti. Laikotar- 
pyje 1948-1949 m. buvo uždaryti visi jėzuitų vienuolynai. 

Vilniuje saugumas ilgai vargino t. Blažį, stengda- 


85 


masis padaryti klusniu savo įrankiu. O kai nepasisekė, 
visus jėzuitus iškraustė iš kolegijos patalpų, o gražiąją 
Šv. Kazimiero bažnyčią pavertė ateistiniu muziejumi! 
Ar gali būti didesnis pasityčiojimas iš katalikiškos 
šventovės, iš tikinčiųjų jausmų?! 

Maždaug tuo pačiu metu buvo kirstas smūgis ir 
Pagryžuviui. Tiesa, jis neturėjo didingos bažnyčios, o 
tik koplyčią, bet už tai turėjo moderniškai įrengtus gy- 
venamuosius namus, turėjo brolių gražiai vedamą ūkį. 
O kas svarbiausia — turėjo daug žadantį vienuolišką 
atžalyną. To tai ateistai negalėjo pakęsti. Vos tik 
prasidėjo griovimo akcija, Pagryžuvis tuoj buvo 
likviduotas (1948 m.). Jo pastatai atiduoti džiovininkų 
sanatorijai, 0 gyventojai paleisti keturiais vėjais. 

Kauno jėzuitų gyvenimas buvo glaudžiai susietas 
su Kauno kunigų seminarija. Kol seminarija galėjo 
normaliai dirbti, tol ir jėzuitai laikėsi savo namuose. 
'Bet kai seminarija buvo sugrūsta į Šv. Trejybės 
klebonijos patalpas, o bažnyčia uždaryta ir paversta 
sandėliu, tada ir tėvai jėzuitai turėjo kraustytis kitur. 
Skaudu, kad šventovė buvo suprofanuota, jos stilingi 
altoriai išdraskyti, bet nemažiau skaudu, kad net 
meniški šios šventovės vargonai, kainavę per 40.000 
litų; buvo paprastų paprasčiausiai atiduoti chuliganų 
sauyalei. Dar ilgai vaikigaliai zujo po Kauno turgus, 
pafdavinėdami vargonų triūbas. 

Ilgiausiai išsilaikė Šiaulių rezidencija. Pradžioje 
vietinė valdžia pažadėjo, kad Šiaulių vienuolynas galės 
ir toliau gyvuoti, jei jame bus sudaryta „dvacatka“ ir 
bus išrinktas vykdomasis komitetas. Kai taip buvo 
padaryta, paaiškėjo, kad tarybiniai pažadai — tuščias 
burbulas. Vos keliems mėnesiams praėjus, vienuolynas 
buvo valdžios vis tiek uždarytas, gyventojai išblaškyti, o 
jauki bažnytėlė padaryta sportinių treniruočių vieta! 


86 


PASTANGOS VIENUOLIUS 
SUKOM|PROMITUOTI, 
O SAVE PATEISINTI 


Ir taip tarybinės valdžios patvarkymu vienuolynai 
uždaryti, o vienuoliai išblaškyti. Saugumas akylai 
saugojo, kad jie nesusimestų ir nepradėtų bendro 
gyvenimo. Broliai, likę be pastogės, nuėjo zakristijonau- 
ti ar vargonauti, o kai kurie susirado kitokį darbą. 
Tėvus ordinarai pakvietė eiti dirbti pastoracinį darbą 
parapijose. Tik štai valdžia pastatė sąlygą: tik tas 
kunigas galės dirbti pastoracinį darbą, kuris sutiks 
įteikti kultų įgaliotiniui pareiškimą, kad jis nutraukia 
visus ryšius su vienuolynu. Šiuo savo potvarkiu 
tarybinė valdžia tikėjosi nušauti du zuikius: sukompro- 
mituoti vienuolius tikinčiųjų akyse ir save pateisinti dėl 
vienuolynų uždarymo: girdi, tarybinei valdžiai nereikėję 
vienuolynų  uždarinėti, nes patys vienuoliai iš jų 
išbėgiojo. 

Tačiau iš tikrųjų tarybinė valdžia šių tikslų 
nepasiekė. Visų pirma savo potvarkiu nepajėgė sukom- 
promituoti vienuolių. Mat, pareiškimai įgaliotiniui 
buvo padaryti visai kitoje dvasioje, negu tarybiniai 
ateistai tikėjosi. Jie norėjo ir tikėjosi, kad vienuoliai iš 
tikrųjų mestų vienuolynus ir taptų atkritėliais. Tačiau 
taip neįvyko. Pareiškimuose buvo pasakyta, kad jų 
autoriai dėl tos ar kitos formalios priežasties mano, jog 
jie jau nepriklauso vienuolynui ir todėl leidžia tarybinei 
valdžiai save laikyti nevienuoliais. Iš tikrųjų gi nė 
vienas, duodamas šios rūšies pareiškimą, negalvojo 
mesti vienuolyno. Priešingai — vieni aiškiai, kiti ne taip 
aiškiai pabrėžė, kad jie ir toliau nori pasilikti vienuo- 
liais; nori, kiek sąlygos leidžia, laikytis vienuoliško 
gyvenimo regulų, o pareiškimą įteikia tik todėl, kad to 
reikalauja sunki Lietuvos Bažnyčios padėtis. Daug . 


87 


parapijų dėl kunigų areštavimo liko be ganytojų ir kyla 
pavojus, kad tokių parapijų ateityje bus dar daugiau. 
Gyvenimas parodė, kad dėl to niekas nepasipiktino. 
Priešingai — kaip ordinarai, taip ir tikintieji buvo 
dėkingi vienuoliams tėvams, kurie nurodytomis sąlygo- 
mis nuėjo darbuotis į parapijas. Antra, nenuėmė nuo 
tarybinės valdžios atsakomybės dėl vienuolynų uždary- 
mo, nes vienuolių pareiškimai, įteikti įgaliotiniui, buvo 
padaryti jau po to, kai vienuolynai buvo uždaryti, o 
vienuoliai neturėjo kito pasirinkimo, jei norėjo dirbti 
pastoracinį darbą parapijose. 


PAVIENIŲ TĖVŲ GNIUŽDYMAS 

Tarybiniai ateistai tikėjosi, kad, likviduodami 
vienyolynus ir priversdami duoti įgaliotiniui pareiški- 
mus, jie pakirs vienuolynų įtaką tikinčiųjų tarpe. Bet 
taip neįvyko. Ir nuėję dirbti į parapijas, vienuoliai 
pajėgė sėkmingai apaštalauti tikinčiųjų tarpe. Tada 
sugalvota visai juos nutildyti. 

Apie t. B. Andriuškos ir t. A. Bieliūno areštus jau 
minėta anksčiau. Po jų sekė kiti. Taip Vilniaus krašte 
skambėjo karštas pamokslininko tėvo Jono Paukščio 
balsas. Areštas, 10 metų kalėjimo. Gulago vargai 
Permės krašte. 

Tėvas Jonas Danyla auklėja jaunus vienuolius. 
Areštas, 10 metų kalėjimo. Gulago vargai Karagandos 
srityje. 

"Tėvas Antanas Šeškevičius ragina tikinčiuosius 
tvirtai laikytis tikėjimo ir branginti jaunimo žiedą- 
skaistybę. Areštas. 25 metai kalėjimo. Gulago vargai 
Vorkutoje. 

Tėvas Aleksandras Markaitis valdo plunksną. Jo 
konferencijas ypač mėgsta jaunimas. Sako karštus 


88 


pamokslus. Areštas, 10 metų kalėjimo. Grįžta. Po to 
dar 7 metai kalėjimo. Gulago vargai Rytų Sibire. 

Kaune inteligentų tarpe turi įtakos tėvas Stanislo- 
vas Rimkevičius. Areštas, 10 metų kalėjimo. Gulago 
vargai Rytuose. | 

Tėvas Petras Lygnugaris sėkmingai apaštalauja 
ligonių tarpe. Areštas, 10 metų kalėjimo. Po to dar 3 
metai priedo ir 5 metai tremties. Gulago vargai Rytų 
Sibire. .. 

Kaune Vyrų, Moterų apaštalavimo, Eucharistijos 
karžygių organizatorius ir globėjas tėvas Jurgis Smilge- 
vičius. Areštas, 10 metų kalėjimo. Gulago vargai 
Vakarų Sibire. 

Neiškrito iš saugumo akių ir kuklusis tėvas 
Antanas Simokaitis, kūris sėkmingai darbavosi parapi- 
joje. Areštas. Gulago vargai Sibire. 

Neatsiliko nuo Tėvų ir brolis Anastazas Janulis, 
Pagryžuvio koplyčios vargonininkas. Irgi areštas. 
Gulago vargai Mordovijoje. 

Visiems šiems tėvams Gulago vargai įspaudė savo 
pėdsakus — vieniems labai skaudžius, kitiems — ne 
tokius skaudžius. 

T. Andriuška mirė kalėjime 1951 metais nuo 
insulto. Nėra žinių, kur jo kapas. T. Biliūnas grįžo į 
Lietuvą 1955 metais, bet sugrįžęs netrukus mirė. 
Maždaug tuo pačiu laiku mirė ir grįžęs t. Rimkevičius. 
Abu palaidoti Petrašiūnų kapinėse. T. J. Paukštys grįžo 
palaužta sveikata. Kiek pajėgdamas, stengėsi tęsti 
pastoracinį darbą parapijose. Mirė 1965 metais nuo 
infarkto Ratnyčioje, netoli Druskininkų. Palaidotas 
savo tėviškės kapinėse, Sutkuose. 

T. A. Markaitis grįžo invalidas. Šiandien irgi 
invalidas yra t. Lygnugaris, grįžęs po visų vargų, 
iškentėtų Sibire. Su kiek stipresne sveikata grįžo t. J. 
Danyla. Dirba. Bet nuolatos turi savo sveikatą stiprinti. 


89 


Atrodo, kad dar su stipresne sveikata grįžo t. 
Smilgevičius. Bet ir jo apaštalavimo. laiką gerokai 
sutrumpino Gulago vargai. Mirė 1979 m., palyginti dar 
ne senas. Palaidotas Šiluvos kapinėse. 

Laimingesni buvo likusieji. T. Šeškevičius atlaikė 
palyginti be didesnių sukrėtimų anglių kasyklų vargus 
Vorkutoje. Kurį laiką sėkmingai apaštalauja Kirgizijoje. 
Grįžęs darbavosi Molėtų ir Dubingių parapijose. Čia 
gauna metus kalėjimo už vaikų katekizavimą. Atlikęs 
bausmę, vyksta apaštalauti į Žemaitiją, drąsiai kovoda- 
mas su ateistų statomomis pinklėmis. 

Taip pat ir t. Simokaitis, grįžęs iš Sibiro 1956 
metais, pajėgia vikarauti Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje 
Vilniuje. Šiuo metu jis klebonauja Vosiūnuose, netoli 
Tverečiaus. 

Ne mažesnį darbingumą parodė ir brolis Anastazas. 
Janulis. Grįžęs iš Mordovijos 1955 metais, vargonauja 
Dūkšte ir Druskininkuose. Po to savanoriškai vyksta 
darbuotis pas t. Šeškevičių į Frunzę. Iš ten grįžęs 1959 
m., sėkmingai darbuojasi Kaišiadoryse, vargonaudamas 
bažnyčioje. Šiandien jis yra iš naujo areštuotas. 


1974 m. broliui Petrui 
lankantis Lietuvoje 

kun. Stanislovas Gruodis 
laiko šv. Mišias privačiame 
bute Vilniuje. 


90 


PRAGIEDRULIAI 

Tėvų jėzuitų įkalinimas ir jų ištrėmimas buvo, be 
abejo, skaudūus įvykiai. Tačiau su jais siejosi ir kilnūs 
darbai, kurie suspindi šviesiais pragiedruliais tamsiame 
tremties fone. Turiu mintyje dalį Tėvų, kurie, atlikę 
jiems skirtą bausmę, pasiliko Rytuose, stengdamiesi 
padėti vietos tikintiesiems. Graudu ir sykiu džiugu 
skaityti jų laiškus, kuriuose aprašo savo apaštalavimo 
sąlygas. 

Nei bažnyčios, nei koplyčios. Paprastas gyvenamas 
namas su vienu kitu kambariu, sausakimšai prikimštų 
žmonių. Jame reikia laikyti ne tik šv. Mišias, bet 
išklausyti keliasdešimt, o gal ir šimtą kitą išpažinčių, 
padalinti komuniją, pakrikštyti apylinkės kūdikius, 
sutvarkyti santuokas. Visa tai reikia padaryti per vieną 
naktį, nes pasilikti kitai tarsi nesaugu: šnipeliai gali 
pranešti milicijai, ir tuomet visam kam sudiev! Dienos 
metu reikia sprukti už šimto kito kilometrų kitur, kur 
tavęs dar niekas nepažįsta, kur tu galėsi pakartoti tai, 
ką esi padaręs per pereitą naktį. Ir taip per metus, kitus, 
trečius! Šitokiomis sąlygomis t. Smilgevičius darbavosi 
Vakarų Sibire. T. Lygnugaris — Rytų Sibire, t. J. 
Paukštys — šiaurės Sibire (1955-1958). Ilgesnį laiką 
buvo apsistojęs Narilske. Iš čia ir buvo priverstas grįžti į 
Lietuvą. 

Laimingesnis buvo t. Šeškevičius. Jam po metų 
kitų pasisekė gauti leidimą įrengti koplyčią Frunzėje, 
kur jis galėjo sėkmingai apaštalauti su broliu A. Januliu 
kaip vargonininku keletą metų. Per tuos (6) metus t. 
Šeškevičius pakrikštijo daugiau kaip 10.000 vaikų ir 
suaugusių. O kur dar pamokslai, išpažintys, sutvarkytos 
santuokos! Dėkingi žmonės kėlė jį į padanges. Jo 
fotografijomis puolė savo kambarius. Įširdę saugu- 
miečiai sufabrikavo jam bylą, areštavo, nugrūdo į 


91 


pasienį su kiniečiais. Negalėdamas dirbti Rytuose, turėjo 
grįžti į savo kraštą. 


Dar didesnį pasisekimą turėjo t. Dumbliausko 
misija. Jis nebuvo areštuotas, nebuvo ir išvežtas. 
Savanoriškai išvyko į Rytus po to, kai minėtieji 
vienuoliai jau beveik visi grįžo į savo kraštą. Pradžioje 
ir jis turėjo apaštalauti slaptai. Jo išvykos siekė 
tolimiausius kraštus: Vakarų bei Rytų Sibirą, Uralą, 
Kazachstaną, Taškentą, net Kaukazą. Po ilgų darbavi- 
mosi metų slaptai, t. Dumbliauskui pasiseka įrengti 
legalią koplyčią Kustanajaus mieste. Tačiau čia negalėjo 
ilgiau pasilikti. Saugumiečių kėslai ir intrigos bažnytini- 
ame komitete privertė jį skubiai apleisti Kustanajų ir 
persikelti į Karagandos miestą. Čia irgi viską reikėjo 
pradėti nuo pradžios. Apaštalavimą buvo galima tęsti 
tik slaptai. Bet savo nepriekaištingu darbu kaip 
greitosios pagalbos šoferis t. Dumbliauskas palengva 
įgyja aukštą pareigūnų pasitikėjimą ir pagarbą. Tada 
bando daryti žygių, kad valdžia leistų statyti bažnyčią, 
kurioje būtų galima legaliai darbuotis. Pradžioje 
nesiseka. Bet po metų kitų leidimas buvo gautas, 
bažnyčia pastatyta. Jis tampa šios bažnyčios klebonu. 
Jam talkininkauja vikaro teisėmis ukrainietis t. Alek- 
sandras. Sunku apsakyti, koks buvo tikinčiųjų džiaugs- 
mas, kai jie, po daugiau kaip 30 metų, vėl gavo savo 
šventovę. Ne tik Karagandos miesto, bet ir tolimiausių 
apylinkių tikintieji plaukia į šią šventovę, uoliai 
dalyvaudami pamaldose, procesijose. O šventovėje kas 
šventadienis laikomos ketverios šv. Mišios, sakomi 4 
pamokslai: vokiečiams, rusams, lenkams ir lietuviams. 
Per metus išdalijama daugiau kaip 100.000 šv. Komuni- 
jų, neskaitant tų, kurios išdalijamos lankant ligonius. 
Ne iš kelio bus pabrėžti, kad bažnytiniame šios 
šventovės gyvenime uoliai dalyvauja vietos jaunimas ir 


92 


net moksleivija. Visa tai rodo, kad Bažnyčiai Rytuose 
gali nušvisti graži ateitis! 


PASTABA 


Buvo laikas, kada t. Dumbliausko adresu pasigirdo 
labai prieštaringų balsų. Vieni jį kėlė į padanges, kiti — 
maišė su purvais. Dar ir šiandien sunku tiksliai 
pasakyti, kiek tose kalbose buvo tiesos, o kiek 
sąmoningo melo. Galimas daiktas, kad kai kurių 
nukrypimų nuo privalomos distancijos tarp t. Dumb- 
liausko ir jo globojamų seselių visgi yra buvę. Bet jis 
tuos nukrypimus apgailėjo, pasiryžo jų vengti ir savo 
uoliu apaštalavimu juos išpirko. Dieve, jam padėk! 

Pragiedrulių pasitaiko ne tik Rytuose, bet ir 
pietuose, pavyzdžiui, Ukrainoje. Ten anksčiau buvę keli 
kunigai arba išmirė, arba repatriavosi, arba buvo 
priversti išsikraustyti. Todėl kiekvienas naujas kunigas 
vietos tikintiesiems yra labai brangus. Tačiau kitokios 
nuomonės yra vietos tarybinė valdžia, ji pasiryžusi 
tikėjimą visai likviduoti, todėl jokio naujo kunigo 
nenori - įsileisti. O jei netikėtai koks pasirodo, tai 
visokiais būdais stengiasi jam trukdyti veikti, kad tik 
kuo greičiau išsinešdintų. Nepaisant šių sunkumų, vis 
dėlto atsiranda vienas kitas jaunas jėzuitas, kuris 
sunkumų nepabūgsta, vyksta ten apaštalauti ir, kiek 
sąlygos leidžia, sėkmingai darbuojasi (t. Merkys, t. 
Zubrius). 

Pasitaiko šviesių pragiedrulių ir vietoje — tėviškės 
padangėje. Tėvai jėzuitai, kurių nepalietė areštai ar 
išvežimai, nuėjo darbuotis į parapijas. Jie sykiu su 
kitais kunigais kenčia ateistų pažeminimus, paniekini- 
mus, vargus ir trukdymus. Kenčia ir, Dievui padedant, 
stengiasi sąžiningai atlikti savo, kaip sielų ganytojų, 
pareigas. Vieni su didesniu, kiti su mažesniu pasiseki- 


93 


mu. Kai kurie, pvz. t. Garuckas, susilaukė net gražių 
laimėjimų. Jis ne tik atgaivino savo, atseit, Ceikinių 
parapiją, laimėdamas jaunimą bažnytiniam gyvenimui, 
bet sugebėjo visur pasireikšti kaip drąsus tikinčiųjų 
teisių gynėjas, tapo net Helsinkio konferencijos nuosta- 
tų vykdymo kontrolės komiteto nariu. Mirė 1979 m. 
balandžio 6 dieną. Palaidotas Ceikinių bažnyčios 
šventoriuje. Amžiną atilsį suteik jam, Viešpatie, o 
mums — daugiau tokių pasiaukojusių ganytojų. 

T. jėzuitai, bedirbdami pastoracinį darbą parapi- 
jose, stengiasi padėti tikintiesiems ne tik savo žodžių, 
bet ir plunksna. Jie yra parašę nemažai didesnių ir 
mažesnių veikalų, kurių trūkumą itin jaučia šios dienos 
tikintieji. Žinoma, dabartinėmis sąlygomis jie negali 
būti išspausdinti. Bet, keliaudami per rankas, jie — 
bent iš dalies — stengiasi patenkinti tikinčiųjų dvasinį 
badą. 

Besidarbuodami tikinčiųjų tarpe, tėvai jėzuitai 
palengva laimi jų pasitikėjimą. Atsiranda jaunuolių, 
kurie norėtų tapti jėzuitais ir, kad ir sunkiomis 
dabartinėmis sąlygomis, darbuotis didesnei Dievo 
garbei ir sielų išganymui. Jų norai pagal išgales yra 
tenkinami, bet plačiau apie tai nėra galima rašyti. Tik 
ateitis parodys, kiek jiems pasisekė pasiekti užsibrėžtą 
tikslą. 


Pastaba I 


Apie vieną tarybinio meto kandidatą, apie kurį 
savo laiku buvo gana daug kalbama ir kuriuo 
piktinamasi, visgi noriu tarti vieną kitą žodį. Turiu 
mintyje kun. Žitkevičių. Jis kaip kunigas pasiprašė ir 
buvo priimtas į Jėzaus Draugiją. Psichinės ligos metu, 
kurios buvimą gal ir jis pilnai nesuvokė ir apie kurią jis 
nieko nepranešė savo vyresniesiems, jis suklupo: metė 
ne tik vienuolišką gyvenimą, bet ir kunigystę, pasiskelbė ' 


94 


ateistu ir išvyko statybų darbams į Vorkutą. Bet, ir 
darydamas šį negarbingą žygį, jis visgi išlaikė teisingu- 
mą: tiksliai atsiskaitė su vyskupijos kurija dėl neatlaiky- 
tų stipendijų. Bedirbdamas sunkų fizinį darbą, palengva 
susiprato pasielgęs nelabai garbingai ir nuodėmingai. 
Gerokai prisikamavęs, grįžo pas savo vyskupą, kuriam 
anksčiau priklausė, apgailėjo savo pasielgimą, atsiprašė 
ir prašė padėti tapti tuo, kuo jis anksčiau yra buvęs. 
Vyskupas jį priėmė tėviškai. Išbandęs pasiryžimo 
tvirtumą, leido jam vėl darbuotis parapijoje. Gaila, kad 
tarybinė spauda, išgarsinusi kunigo paklydimą, nutylėjo 
jo pasitaisymą. 


Pastaba II 


Parašiau, kiek prisiminiau. Labai norėčiau, kad 
kiti Tėveliai, kuriems Dievo Apvaizda leido ilgiau 
pagyventi ir daugiau patirti, teiktųsi apie savo gyvenimą 
plačiau ir išsamiau parašyti. Tesužino ateities kartos, 
kaip vyresniųjų praeityje gyventa, darbuotasi, kentėta ir 
kovota didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui! 


BAIGIAMASIS ŽODIS 

Savo atsiminimus noriu baigti, trumpai prisimin- 
damas savo poseminarinį gyvenimą. Po to, kai 1948 
metais tarybinės valdžios buvau pašalintas iš kunigų 
seminarijos, arkivyskupijos valdytojas kan. Stankeviči- 
us paskyrė mane vikaro pareigoms prie Pažaislio 
bažnyčios. Po kokio pusmečio tarybinė valdžia ir iš ten- 
skubiai mane pašalino, o netrukus visai ištrėmė iš 
Kauno. Turėjau tenkintis altaristo duona Skaruliuose 
(1949), Krakėse (1950 m.), Skirsnemunėje (1950-1960 
m.), Balninkuose (nuo 1960 iki šiolei). Per tą laiką, kiek 
sveikata leido, stengiausi padėti klebonams dirbti 


95 


pastoracinį darbą, sakydamas šventadieniais pritaikytus 
pamokslus, teikdamas sakramentus, ypač besidarbuo- 
damas klausykloje. Provinciolo pareigose tuo laiku 
man talkininkavo a.a. t. Garuckas, vėliau t. J. Danyla. 
Jis ilgainiui ir visai perėmė nuo manęs šią naštą. 

Būdamas Skirsnemunėje ir matydamas, kad 
konfratrai neturi galimybės atlikti bendrų rekolekcijų, 
parašiau jiems privatinių rekolekcijų metmenis vardu 
„Nuošalusis Taboras“. Būdamas Balninkuose, parašiau 
plačiajai katalikiškai visuomenei skirtas dvi knygas: 
„Kelias į šviesą“ ir „Šviesa iš aukštybių“ (I ir II dalys), 
kur išdėstomos mūsų tikėjimo tiesos. Kaip mano jaunų 
bičiulių prašymo rezultatas, atsirado ir apybraiža 
„Atsiminimai“. Po to dar pasisekė parašyti šias apy- 
braižas: 

„Ateistų siautėjimas Lietuvoje ir jo skaudūs pada- 
riniai“, 

„Žvilgsnis į ateitį“, 

„Naujieji laikai ir Bažnyčia“, 

„Kvapsnūs krikščionybės žiedai“. 

Altarijos metai, turiu prisipažinti, nebuvo man 
lengvi. Mane vėtė ir mėtė saugumas. Daug kartų teko 
susirgti. Visu šiuo laikotarpiu mane globojo, gydė ir 
pasiaukojančiai saugojo nuo man spendžiamų pinklių 
seselė Elena Šimokaitė. Jai už tai tariu nuoširdžiausią ir 
giliausią ačiū. Teatlygina jai už tai Aukščiausias savo 
gausiomis malonėmis! 

O kas norės smulkiau sužinoti, ką man ir jai dėl 
manęs teko patirti ir išgyventi, tas tepaskaito jos 
atsiminimų knygą, pavadintą „Tremties keliu“. Ten visa 
tai gyvai, vaizdingai ir teisingai aprašyta. 


Pastaba 


Teikis, mielas skaitytojau, sukalbėti už autoriaus 
vėlę „Sveika Marija“, kai gedulingi varpai lydės jį į 
amžiną kelionę! 


96
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Texts

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Atsiminimai"

See other formats
